2024-11-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Glostyti byrančius spyglius

Tomas Vyšniauskas

Neringa Dangvydė. Kiaukuto nešėjaEilėraščiai. Utena: „Kamonada“, 2021. 64 p.

Individo ryšys su pasauliu (o mikro lygmenyje ir su kitu asmeniu) retai kada būna elementarus, vienareikšmiškas ir be komplikacijų. Toks santykio neapibrėžtumas, sugebėjimas savyje talpinti plačią emocijų gamą, įtampos, kylančios dėl reiškinių įvairialypiškumo, įgalina aktualizuoti asmenybės / aplinkos sąsają tiek, kad ši taptų eilėraščio ašimi. Daug dėmesio individo santykiui su kosmosu, žmonių tarpusavio ryšiams, senkančio laiko įtakotiems saitų su materija įtrūkiams skiriama ir 2020 metais šį pasaulį palikusios rašytojos Neringos Dangvydės eilėraščių rinkinyje „Kiaukuto nešėja“ (2021 m. išleido „Kamonada“).

Reiškinių komplikuotumą dažnai iliustruoja greta pilnatvės, laimės, aistros egzistuojantis ir skausmo pojūtis. Viena vertus, skausmas priduoda tragizmo santykiui, kita vertus, kartais tas tragizmas įelektrina emociją iki siekiamybės: „Dabar yra taip – / sakai akimis, ir man neskauda, / nes į tavo žvilgsnio pumpurą įsisupau / kelioms sekundėms trumpiau / nei reikia, / kad būčiau pradeginta.“ (p. 15). Skausmas, kančia tarytum leidžia pajusti gyvastį srūvant gyslomis. Juk prasiveržus pro „paskutinės užduoties“ vartelius laimė jau nebėra išsipildymas: „Jeigu liksi ten, kur esi, / Vis tiek gyvensim ilgai ir laimingai, bet nepasieksime laiko, / Kur leidžiama karalystę dalintis perpus, / Rudens lapams užgesus.“ (p. 16). Kančia susaisto labiau nei sterilus meilių sakinių siūlas: „atsisveikinant / mano veidas skyla į kruviną šypseną / prispausiu lūpas tau prie skruosto: // nebebūsi balta“ (p. 18). Baltą spalvą sutepus krauju, į atminties puslapius įrėžtas randas nepavaldus laikui. Taip į skausmo emocinį lauką integruojamas ir artimasis, esantis šalia lyrinio subjekto, išgyvenančio negandą („Sakai, būk atsargi, / Nors skauda tau.“ (p. 42). Eilėraščio „Perlai ir rožės“ lyrinis subjektas suvokia, jog meilė yra nevienalypis jausmas, neįmanomas be skausmo, jog siekiant idealo žaizda yra būtina sąlyga: „kai akloji mergaitė, / geležines kurpes nuspyrusi, pūslėtomis pėdomis / eidavo vandeniu, / tikėdama pasieksianti horizontą, / jeigu seks tavo balso spindulį, / tūkstančiais aidų / lūžtantį vaivorykštėse, / kurios kadaise / išdegino man akis, / kad galėčiau verkti perlais / ir rožėmis juoktis.“ (p. 12). Kūrinyje (ir ne tik šiame – panašiomis savybėmis pasižymi ne vienas rinkinio tekstas) dviejų žmonių ryšys tarytum išplečiamas iki individo – kosmoso sąveikos abstrahuojant meilę iki trokštamo tikslo, išsipildymo, pilnatvės sąvokų. 

 Rinkinyje ryški senkančio laiko pajauta. Melancholiška nuotaika, nostalgija, atsisveikinimo dramatiškumas dar stipriau juntamas dėl glaudaus lyrinio subjekto – aplinkos ryšio, integravimosi į pasaulį tiek, jog išblunka riba tarp asmeninės orbitos ir visumos: „Kur į dūzgiantį vasaros orą įspindęs / Tarpo jazminas žiedlapių pūgą paskleidęs / Mums ant plaukų tarsi nuometus šilko ploniausio / Kol nesukarpė jų kregždės praskrisdamos lizdui / Jau nebereikia. Dangus jau žaibų apkabintas / O pro kiaurymę apleisto namo verandoj / Smilksta pavargę tavo, Pajace, žibintai.“ (p. 51). Eilėraščio veikėjas laiko save neatsiejama aplinkos dalele, gamtos objektų ar reiškinių pagalba išreikšdamas ir savo jausenas. Viena vertus, išsivadavimas iš materijos, persikėlimas į anapusybės teritoriją tarsi išlaisvina iš daiktiškumo ribotumų („Tarsi veidrodžiui dūžtant į žvilgsnį – / Nusigręšiu / Laisva.“ (p. 52), kita vertus, „anapus“ sampratos neapibrėžtumas, tamprūs saitai su pasauliu, meilė tiek artimam žmogui, tiek (plačiąja prasme) aplinkai dramatizuoja išėjimą ir verčia ilgėtis prarandamos artumos („O dabar apie tai pakalbėkim / Kuo tampam, atmetusios viską – / Kai horizontas suskyla / Į šiapus, matuojamą žingsniais, artėjant / Anapus – vien žingsnių retoriką leidžiant / Saulėlydžiams raustant ant skruostų / Blakstienų šešėliams ilgėjant / Apkabinimo / Jau neužteks.“ (p. 53).

Rinkinio eilėraščių raiška subtili ir estetizuota. Industrinis gaudesys paliekamas nuošalyje. Įvaizdžių aibėje dominuoja tradicinė simbolika (siuvinėjimas, keramika, užkalbėjimai, nuorodos į Antiką, Bibliją, pasakų fragmentus), gamtos motyvai (vėjas, žvaigždės, sniegas ir t.t.). Vis pasikartoja kraujo įvaizdis, talpinantis savyje tiek kančios, tiek gyvasties simbolines įkrovas, o kartais ir padedantis suasmeninti supančią aplinką: „lapų venos suplyšta į vėjo stygas laša saulė / ir nugrimzta į delnus išlaikiusius žemuogių kvapą / kai sumaigei jas saujoj į kraujo žalčiuką bejėgį“ (p. 49). Išradingi sugretinimai („Atsimerkė žibučių akys – / Beprasmiškai žydros ir tuščios.“ (p. 39) ar „Kad negalėtum pasiekti jos / Pro chrizantemų / Užkardas.“ (p. 29), mirties nuojauta ir neišvengiamybė („Siuvinėjimo menas – / nepalikti mazgų / išvirkščiojoj gyvenimo pusėj – / mums nepasiekiamas.“ (p. 26) ir paskata dramatizuoti („eilučių punktyrais nužudančią kylantį paukštį / jo išnarą rašalo bangos skalauja / užliedamos pėdsakus – kruviną šliūžę“ (p. 28) išplėšia knygos eilėraščius iš perdėto sentimentalumo gniaužtų ir kilsteli į universalaus emocinio krūvio lygmenį. Dažnas tekstas yra tarsi pokalbis su (nuspėjama) mylimąja (neretai sesers įvaizdyje, nejučia transformuojant jį į lyrinio subjekto alter ego). Tačiau minėtas universalumas, pasiekiamas rafinuotu ir subtiliu kalbėjimu užuominomis bei atskirų individų jausmo integravimu į žmogaus – pasaulio sąjungą („Tavo lūpos kvepia samanomis, / Pušų sakais ir spygliais, / Iš kankorėžių išlukštentomis sėklomis. / Mano liežuvis mėlynas. / Šalia į laikraštį įsuktos uogos. / Vidurvasario kaitroje / Parkritusios ant žolės, / Netyčia ištariam / Bendrą žodį.“ (p. 40) leidžia perkelti jausmą į transcendentinę plotmę.

N. Dangvydės „Kiaukuto nešėja“ – išraiškinga, tragizmo prisodrinta, minties nuojautą alsuojanti knyga apie komplikuotą žmogaus santykį su pasauliu. Santykį, kuriame kančia yra (būtina) pilnatvės prielaida, o atsisveikinimas – neišvengiama dedamoji. Knygoje dviejų žmonių meilės teritorija išplečiama iki individo – visatos sąsajos pajautimo, asmenybės – aplinkos ryšio aktualizavimo. „Mėnulio taku keliausim abi / išvaduotos iš sapno / į dieną, nurausvintą mudviejų kraujo aušros.“ (p. 57), – baltame pasaulio audekle palieka skausmo pėdsaką rinkinio lyrinis subjektas. Palieka su kraujo lašu, būtinu, kad pėdsakas neišbluktų. Su kraujo lašu, ištryškusiu glostant byrančius spyglius. Prieš plauką.