
atsukom nugaras vienas kitam
žodžius nutylėjom
kurie kaip našta
į kuprą susimetė
įsikibo kaip vilko nasrai
į mus iki kraujo
ir skauda
neklausk kaip
*
neišmokau kalbėti piktai nes
nuo mažumės radosi žodžių
ir ne tik jų ir kur kas daugiau
iš tavo rankų šilto prisilietimo
migdančio lopšinių intonavimo
iš vos girdimo miško ošimo
monotoniško jūros brizo
ilgėjančių vakaro šešėlių
slopstančių vėjo žingsnių
iš pilnaties spoksančios pro langą
į sujauktas gyvenimo pamokas
kurios ilgainiui su kiekviena
valanda vis trumpėjo ir trumpėjo
kol galų gale tas laikas išseko
sunyko be pėdsako
taip ir neišmokęs manęs
nieko kas pridera
*
šis kalbėjimas buvo keistas
šiandien jis buvo keistas
kaip kvėpavimas vaiko
kai šalia daugiau nieko
tarsi mudviem tik
net ne tamsai
net ne laikui
ne tai lėlei
kuri ant palangės
spoksojo į nieką
net ne kambario erdvei
net ne tam kas už jos
*
tas lietus netikras
vilkiškai kaukiantis
besidraskantis
vėjo nešiojamas
makabriškas
kibirais pilamas ant galvų
į užančius ir batus
čiurkšlėmis
ant mieguisto
pušyno kamienų
išsiklaipiusių kerpių pirštų
akmenų ir dirvonų
merkiantis kūnus
amžiams palaidotus
už nebūties šešėlio
užėjusius ir negrįžusius
į lietaus amžinybę
gerai kad jau rytas
*
vakarais sugrįžtu čia
ir tu su manim
čia šešėliai seniai
gerumu prijaukinę
kaip šunys lekuoja ir vizgina
iš laimės uodegas
palubio kamputyje
žlibas voras
žaidžia šviesų karoliukais
porcelianinė balerina
sustingusi en dedans
ant uosinės komodos
čia pilna visokių gyvių
mistinių būtybių
daiktų kvapų
meilės ir neapykantos
vaikų krykštavimo
skausmo ir susitaikymo
susitikimų ir išsiskyrimų
čia namai
dideli
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys