2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Vytautas Šimkūnas

atsukom nugaras vienas kitam

žodžius nutylėjom

kurie kaip našta

į kuprą susimetė

įsikibo kaip vilko nasrai

į mus iki kraujo

ir skauda

neklausk kaip

*

neišmokau kalbėti piktai nes

nuo mažumės radosi žodžių

ir ne tik jų ir kur kas daugiau

iš tavo rankų šilto prisilietimo

migdančio lopšinių intonavimo

iš vos girdimo miško ošimo

monotoniško jūros brizo

ilgėjančių vakaro šešėlių

slopstančių vėjo žingsnių

iš pilnaties spoksančios pro langą

į sujauktas gyvenimo pamokas

kurios ilgainiui su kiekviena

valanda vis trumpėjo ir trumpėjo

kol galų gale tas laikas išseko

sunyko be pėdsako

taip ir neišmokęs manęs

nieko kas pridera

*

šis kalbėjimas buvo keistas

šiandien jis buvo keistas

kaip kvėpavimas vaiko

kai šalia daugiau nieko

tarsi mudviem tik

net ne tamsai

net ne laikui

ne tai lėlei

kuri ant palangės

spoksojo į nieką

net ne kambario erdvei

net ne tam kas už jos

*

tas lietus netikras

vilkiškai kaukiantis

besidraskantis

vėjo nešiojamas

makabriškas

kibirais pilamas ant galvų

į užančius ir batus

čiurkšlėmis

ant mieguisto

pušyno kamienų

išsiklaipiusių kerpių pirštų

akmenų ir dirvonų

merkiantis kūnus

amžiams palaidotus

už nebūties šešėlio

užėjusius ir negrįžusius

į lietaus amžinybę

gerai kad jau rytas

*

vakarais sugrįžtu čia

ir tu su manim

čia šešėliai seniai

gerumu prijaukinę

kaip šunys lekuoja ir vizgina

iš laimės uodegas

palubio kamputyje

žlibas voras

žaidžia šviesų karoliukais

porcelianinė balerina

sustingusi en dedans

ant uosinės komodos

čia pilna visokių gyvių

mistinių būtybių

daiktų kvapų

meilės ir neapykantos

vaikų krykštavimo

skausmo ir susitaikymo

susitikimų ir išsiskyrimų

čia namai

dideli