2022-07-01

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

VAIVA KUODYTĖ

Apokaliptinis

upės praryja surūdijusias tiltų spynas

krantus užtvindo mirusios raidės ir datos

jos subado žuvis,

nuskandina laivus,

išrardo tiltus, kad per juos 

nieks niekada nebeneštų,

įsminga į pėdas ir mažyčiais

žvejų kabliukais nuteka venom

iki širdies ir užaugina

ištisas kablių pievas

ir mūsų pasižadėjimas upei

„amžinai V ir R“

susimaišo su tūkstančiais kitų

surūdijusių ilčių ir adatų –

ant R pakimba balta vilties nosinaitė,

o smaila V persmeigia tinstantį

vienatvės ir pykčio pilvą…

Iš gruodžio ramybės sunkiasi

                           nerimo sultys

išgrauždamos votis ir pragulas.

Ant gruodžio sniego krenta 

                         Ir skleidžiasi

ašarų gėlės

***

Tėvui

vakar

koncentracijos stovykloj

karcinomos ir sepsio stovykloj

lygiom dalim atriekti

ant palangės

žiedėjom ir džiūvom

šiandien

nesėti sužydi nagai

ir briaunotais riekių paviršiais

sunkiasi ašaros –

stovyklų tuštėjimo metas

rytoj

palapinių kopas

nuplaus jūra

ir atsidursim

kitoj atogražų pusėj –

pabėgėliai

be teisės sugrįžti namo

sakyk, kaip man iš ten paskambinsi

***

Korinio ryšio lizduos peri liūdnos sirenos

Nelaimingos ir vienišos žiūri į senkančią upę

Skyla lukštas ir kalasi inkšdamos kulkos

Ir iššsaudo žodžius kaip medžius po vieną, po vieną.

Plaukti mokantys išteka gėlėmis Vilnele – it venom

Juos praryja Neries burna išsižiojusi…

Vilniaus peizažas dabar – ištisos žodžių kapinės

Korinio ryšio tinkluos nebekaukia sirenos.

Įspėjimo mygtukas neveikia – pasibaigia karas ir ginklai

Ir bežodžius eilėraščių žiedus sudžiovina herbarais.

Laimingus. Susikibusius rankom, su adresu ir pašto ženklu

Sirenos negailestingai mus išjungia iš tinklo.

***

po puta

po puta

ganos basos Viduramžių karvės –

blakstienos kaip žuvų uodegos

paplast paplast

susikimba ir išskrenda

ir vėjas putotą debesį

nugena į šiaurę

šiaurėj įšąla, taip įšąla 

į fosilijas karvės

su visu savo pienu

balti debesys medžiuose supasi

***

susipykom su eilėraščiu

ir jis iš namų išėjo –

pasiėmė santaupas butui

ir metė prestižinį darbą.

Telefone užblokavo, kad neprisiskambinčiau,

išmetė iš facebook draugų,

kad nežinočiau apie asmeninį jo gyvenimą.

Sekiau eilėraščio pėdom:

gulėjęs žolėj po žvaigždėm –

tos į aštriabriaunes k kelius susipjaustė

šokęs nuo tilto ežeran maudytis –

žuvys prisirpusiom a, o, e pūgžlėm paspringo,

lesinęs paukščius – tie snapus į r ir ž nusizulino…

Susipykom su eilėraščiu

ir dabar kas sau gyvenam – vieniši ir išdidūs

taškais ir brūkšniais kelius nuo vienas kito atskyrę.

Labiausiai gaila kablelių –

neturi nabagai kur dėtis:

kabinas kaip blusos šunims į uodegas,

sminga praeiviams į pėdas

kibiais dantukais,

o patys mažiausi paširdžiuos veši

augindami nerimo, baimės, vienatvės

ir liūdesio sėklas.

Jaučiu, kad toks kibuolis

ir manęs įsitvėręs laikosi – 

tai teikia vilties, kad eilėraštį 

šauktuku – vieninteliu savo ginklu

dar prisišauksiu (!)