VAIVA KUODYTĖ

Apokaliptinis

upės praryja surūdijusias tiltų spynas

krantus užtvindo mirusios raidės ir datos

jos subado žuvis,

nuskandina laivus,

išrardo tiltus, kad per juos 

nieks niekada nebeneštų,

įsminga į pėdas ir mažyčiais

žvejų kabliukais nuteka venom

iki širdies ir užaugina

ištisas kablių pievas

ir mūsų pasižadėjimas upei

„amžinai V ir R“

susimaišo su tūkstančiais kitų

surūdijusių ilčių ir adatų –

ant R pakimba balta vilties nosinaitė,

o smaila V persmeigia tinstantį

vienatvės ir pykčio pilvą…

Iš gruodžio ramybės sunkiasi

                           nerimo sultys

išgrauždamos votis ir pragulas.

Ant gruodžio sniego krenta 

                         Ir skleidžiasi

ašarų gėlės

***

Tėvui

vakar

koncentracijos stovykloj

karcinomos ir sepsio stovykloj

lygiom dalim atriekti

ant palangės

žiedėjom ir džiūvom

šiandien

nesėti sužydi nagai

ir briaunotais riekių paviršiais

sunkiasi ašaros –

stovyklų tuštėjimo metas

rytoj

palapinių kopas

nuplaus jūra

ir atsidursim

kitoj atogražų pusėj –

pabėgėliai

be teisės sugrįžti namo

sakyk, kaip man iš ten paskambinsi

***

Korinio ryšio lizduos peri liūdnos sirenos

Nelaimingos ir vienišos žiūri į senkančią upę

Skyla lukštas ir kalasi inkšdamos kulkos

Ir iššsaudo žodžius kaip medžius po vieną, po vieną.

Plaukti mokantys išteka gėlėmis Vilnele – it venom

Juos praryja Neries burna išsižiojusi…

Vilniaus peizažas dabar – ištisos žodžių kapinės

Korinio ryšio tinkluos nebekaukia sirenos.

Įspėjimo mygtukas neveikia – pasibaigia karas ir ginklai

Ir bežodžius eilėraščių žiedus sudžiovina herbarais.

Laimingus. Susikibusius rankom, su adresu ir pašto ženklu

Sirenos negailestingai mus išjungia iš tinklo.

***

po puta

po puta

ganos basos Viduramžių karvės –

blakstienos kaip žuvų uodegos

paplast paplast

susikimba ir išskrenda

ir vėjas putotą debesį

nugena į šiaurę

šiaurėj įšąla, taip įšąla 

į fosilijas karvės

su visu savo pienu

balti debesys medžiuose supasi

***

susipykom su eilėraščiu

ir jis iš namų išėjo –

pasiėmė santaupas butui

ir metė prestižinį darbą.

Telefone užblokavo, kad neprisiskambinčiau,

išmetė iš facebook draugų,

kad nežinočiau apie asmeninį jo gyvenimą.

Sekiau eilėraščio pėdom:

gulėjęs žolėj po žvaigždėm –

tos į aštriabriaunes k kelius susipjaustė

šokęs nuo tilto ežeran maudytis –

žuvys prisirpusiom a, o, e pūgžlėm paspringo,

lesinęs paukščius – tie snapus į r ir ž nusizulino…

Susipykom su eilėraščiu

ir dabar kas sau gyvenam – vieniši ir išdidūs

taškais ir brūkšniais kelius nuo vienas kito atskyrę.

Labiausiai gaila kablelių –

neturi nabagai kur dėtis:

kabinas kaip blusos šunims į uodegas,

sminga praeiviams į pėdas

kibiais dantukais,

o patys mažiausi paširdžiuos veši

augindami nerimo, baimės, vienatvės

ir liūdesio sėklas.

Jaučiu, kad toks kibuolis

ir manęs įsitvėręs laikosi – 

tai teikia vilties, kad eilėraštį 

šauktuku – vieninteliu savo ginklu

dar prisišauksiu (!)