
Apokaliptinis
upės praryja surūdijusias tiltų spynas
krantus užtvindo mirusios raidės ir datos
jos subado žuvis,
nuskandina laivus,
išrardo tiltus, kad per juos
nieks niekada nebeneštų,
įsminga į pėdas ir mažyčiais
žvejų kabliukais nuteka venom
iki širdies ir užaugina
ištisas kablių pievas
ir mūsų pasižadėjimas upei
„amžinai V ir R“
susimaišo su tūkstančiais kitų
surūdijusių ilčių ir adatų –
ant R pakimba balta vilties nosinaitė,
o smaila V persmeigia tinstantį
vienatvės ir pykčio pilvą…
Iš gruodžio ramybės sunkiasi
nerimo sultys
išgrauždamos votis ir pragulas.
Ant gruodžio sniego krenta
Ir skleidžiasi
ašarų gėlės
***
Tėvui
vakar
koncentracijos stovykloj
karcinomos ir sepsio stovykloj
lygiom dalim atriekti
ant palangės
žiedėjom ir džiūvom
šiandien
nesėti sužydi nagai
ir briaunotais riekių paviršiais
sunkiasi ašaros –
stovyklų tuštėjimo metas
rytoj
palapinių kopas
nuplaus jūra
ir atsidursim
kitoj atogražų pusėj –
pabėgėliai
be teisės sugrįžti namo
sakyk, kaip man iš ten paskambinsi
***
Korinio ryšio lizduos peri liūdnos sirenos
Nelaimingos ir vienišos žiūri į senkančią upę
Skyla lukštas ir kalasi inkšdamos kulkos
Ir iššsaudo žodžius kaip medžius po vieną, po vieną.
Plaukti mokantys išteka gėlėmis Vilnele – it venom
Juos praryja Neries burna išsižiojusi…
Vilniaus peizažas dabar – ištisos žodžių kapinės
Korinio ryšio tinkluos nebekaukia sirenos.
Įspėjimo mygtukas neveikia – pasibaigia karas ir ginklai
Ir bežodžius eilėraščių žiedus sudžiovina herbarais.
Laimingus. Susikibusius rankom, su adresu ir pašto ženklu
Sirenos negailestingai mus išjungia iš tinklo.
***
po puta
po puta
ganos basos Viduramžių karvės –
blakstienos kaip žuvų uodegos
paplast paplast
susikimba ir išskrenda
ir vėjas putotą debesį
nugena į šiaurę
šiaurėj įšąla, taip įšąla
į fosilijas karvės
su visu savo pienu
balti debesys medžiuose supasi
***
susipykom su eilėraščiu
ir jis iš namų išėjo –
pasiėmė santaupas butui
ir metė prestižinį darbą.
Telefone užblokavo, kad neprisiskambinčiau,
išmetė iš facebook draugų,
kad nežinočiau apie asmeninį jo gyvenimą.
Sekiau eilėraščio pėdom:
gulėjęs žolėj po žvaigždėm –
tos į aštriabriaunes k kelius susipjaustė
šokęs nuo tilto ežeran maudytis –
žuvys prisirpusiom a, o, e pūgžlėm paspringo,
lesinęs paukščius – tie snapus į r ir ž nusizulino…
Susipykom su eilėraščiu
ir dabar kas sau gyvenam – vieniši ir išdidūs
taškais ir brūkšniais kelius nuo vienas kito atskyrę.
Labiausiai gaila kablelių –
neturi nabagai kur dėtis:
kabinas kaip blusos šunims į uodegas,
sminga praeiviams į pėdas
kibiais dantukais,
o patys mažiausi paširdžiuos veši
augindami nerimo, baimės, vienatvės
ir liūdesio sėklas.
Jaučiu, kad toks kibuolis
ir manęs įsitvėręs laikosi –
tai teikia vilties, kad eilėraštį
šauktuku – vieninteliu savo ginklu
dar prisišauksiu (!)
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys