2021-10-27

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Diana Paklonskaitė. Eilėraščiai

Algio Jakšto nuotr.


Gimtadienio rožės

trys rožės

stiklinėj vazelėj laibu kaklu

tačiau nelinksta, nebyra, nepūva

jau dvi savaitės

kažkur tarp gyvenimo ir mirties

nedžiugina žvilgsnio

bet išmest nedrįstu –

naktimis pabudusi praveriu langą

grabalioju stiklinės vandens:

gal vis dėlto jos gyvos

spinduliuoja energiją?

ar skausmingai dejuoja

niekaip negalėdamos numirt?

ar jas guodžia žaliai išdažytos

kambario sienos

ir prie stalo pūpsantis juodas

nenaudojamas lagaminas?

aš nežinau jų tėvynės

Olandija? Danija? Vokietija?

ar jos pavydi kambarinėm gėlėm

spoksančiom į pasaulį

pro miegamojo langą

jau dešimt metų ir išdidžiai

šitą erdvę vadinančiom

savo gimtaisiais namais?

gal eutanazija būtų

pats teisingiausias sprendimas?

deja, negaliu suprasti

negaliu pajausti

todėl tik skersakiuoju

kai skaitau knygą ir laukiu

kol pačios nusibaigs

***

          mylimam poetui

gražesnis, nei galėčiau įsivaizduoti

su katinu ant peties

jokių moterų (arba vyrų)

neišmeta google langelis

jokių išgertuvių aludėse

ir labdaros vakarėliuose

vikipedijoj tik sausa informacija

apie parašytas knygas

ir apdovanojimus

todėl narplioju eilėraščius

lyg sukibusias

papuošalų virvutes

eglės šešėlyje įkvepiu

vasaros oro

mėlynojoj verandoj uodžiu

pustomą sniegą

laišką rašau

laukdama balto žirgo

su raiteliu

prie miesto vartų glostau

mėnesienos šunis

paskui praveriu ligoninės

stogą – guli dviejų žarnelių

surakintas, Tau –

septyniasdešimt septyneri

likę devyni mėnesiai gyventi

man – tik šešiolika

patikslinu kalendorių –

buvo sekmadienis

tikriausiai tą vakarą

Ratnyčios takeliu

mosavau į kiną

jau žydėjo pušys

ir varvėjo beržų sula

į stiklainius

jaukiai tukseno genys…


o dabar

norėčiau paragauti

tos šiaurietiškos duonos

šviežiai iškeptos

su razinom

***

kur ta, lapkritį

pražydusi vyšnia?


aa, Dubline, Merrion skverelyje


važiuosiu aplankyti


sušildysiu rankas

įpūsiu ugnį delnuose


gražiai sulankstysiu šaliką

ir pirštines paliksiu

ant suoliuko


kitam benamiui

Vėlinės

pučia pučia

miruolius lapus

juodai apsirengęs

pūtėjas


jo akys neatskiria

mano žingsnių

nuo siūbuojančio

blindės šešėlio


pučia pučia

miruolius lapus


jo veidas

aptrauktas migla


tik ausinukų laidai

styro virš pakeltos

apykaklės – – –


pučia pučia

juodus lapus

miruolis pūtėjas

***

atskrido varnėnas į kiemą

kraipo juodą galvutę

žiūri į mane –


iš džiaugsmo beveik nekvėpuoju