Viktoras Gulbinas. Eilėraščiai

Sapnas

Kas rytą
      vis negyvesnis
pabundu
       ir ieškau tavęs
abipus
       beviltiškai blunkančių
gyvenimo
       dekoracijų;

kas naktį
       vis negyvesnis
sapnuoju
       neišsipildantį
sapną:
       skubi pas mane,
nešina
       gyvybės vandeniu…

Tęsinys

 –  –  –  –  –  mus pradeda sapnai
ir tęsia slenkstis,
žodžiai, dienos,
mus tęsia triumfas,
nuopuoliai
ir avantiūros…
Kol nesuprasime,
ką turim jau
ir ko – neturim,
mus persekios daiktai,
garbė,
gražuolės manekenės,
bepročiai, genijai
ir apsišaukėliai,
tik spėjamos
ar esamos
visuotinės nelaimės,
nepateisinamos išdavystės…
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –
Ir vis dėlto:
nors ir dažnai nusiviliam,
suklystam –
te nesibaigia –
šitiek žadantis! –  gyvenimas
žydėjimu –  –  –  –  – 

Atkaklumas

Dantimis –

jeigu pirštai nušalę,

akimis –

jei pasiekt negali,

eidamas –
     klupdamas –
          klysdamas
mokaisi būti.

Rauda –
kai nepakeli skausmo,
aimana – jeigu žodžių
mažai,
apmaudu –
     meile –
          tikėjimu
mokaisi būti.

… tik, praradęs kantrybę
ir viltį,
nepereik į kitą pusę…

Nesatis

Ji vienoda visiems –
      tarsi kraujas,
      neturintis rasės:

kas esi, NESATIE,
      kas esi? –
    
      akmens neregystė?

      rankas nusvarinęs
      sunkėjantis laikas?

      rudens grimasa
      ant jaunamartės
      skruosto?

ar tik
      vienakryptė mintis,
      nesulaukiant
      atsakymo?