Menininkas susidomėjo senaisiais Utenos pastatais ir įstaigų logotipais

atokiosstotys.lt inf.

Kokia yra meno paskirtis? Pasak iš Utenos kilusio, šiuo metu Kaune gyvenančio Justo Ivanausko, menas turėtų telkti bendruomenę, įjaukinti gyvenamąją erdvę, perduoti socialinę žinutę ar puoselėti atmintį. Remdamasis šiais kriterijais menininkas sugalvojo neįprastą projektą: perpiešti Utenoje įvairiais laikotarpiais veikusių įstaigų logotipus, sukurti fotografijų seriją, kurioje būtų vaizduojami šiandieniniai pastatai su senųjų įstaigų logotipais, sužymėti objektus mieste ir sudaryti šių objektų žemėlapį skirtą ekskursijoms po miestą.

Kūryba – bendravimo forma

Justas Ivanauskas – dizaineris, dirbantis su reklama ir pakuočių kūrimu. Jo profesiniai sugebėjimai Europoje įvertinti „AʾDesign awards“ apdovanojimu, skiriamu geriausiems pakuočių dizaino kūrėjams. Laisvalaikiu iš Utenos kilęs vyras atsiduoda kūrybai ir tampa gatvės menininku. Uteniškiai jau turėjo ne vieną galimybę susipažinti su jo kūryba ir idėjomis: J. Ivanauskas inicijavo projektą „Mylinti šeima“, kurio metu gimė paukštuko piešinys ant daugiabučio Maironio gatvėje, taip pat prisideda prie POKŠT kūrybinės bendruomenės iniciatyvų, pavyzdžiui, šventės „Laiveliu į vasarą“ organizavimo.

„Mano kuriamas menas yra nukreiptas į žmonių bendrą būtį, tai yra kurdamas stengiuosi įtraukti kuo daugiau aplinkinių žmonių, noriu parodyti, kad kūryba – puikus įrankis mums susijungti ir tapti vienas kitam artimesniais. Kaip Utenoje atsirado paukštukas? Pagalvojau, kad jei kažką sukursiu savo gimtajame mieste, tai ateityje turėsiu nors viena priežastimi daugiau į jį sugrįžti – turėsiu ką savo vaikams parodyti, kai pasensiu. Su komanda į paukštuko piešimą įtraukėme bene 40 Utenos miesto vaikų. Piešėme kartu. Tikiu, jog nė vienam iš jų nekils ranka šalia kūrinio numesti šiukšlę. Pasitelkiant kūrybą stiprinamas žmogaus ryšys su miestu“, – su „Uteniu“ mintimis dalijosi J. Ivanauskas. Pašnekovas sakė, kad nors šiuo metu gyvena Kaune, nori stiprinti ryšį su gimtuoju miestu, todėl kai kurias savo idėjas įgyvendina Utenoje.

J. Ivanauskas įsitikinęs, kad menas gali padėti prisijaukinti gyvenamąją erdvę, kurti geresnius santykius tarp žmonių, spręsti socialines problemas, lemti pokyčius mieste.

„Mano manymu, Utena būtų kur kas gražesnis ir bendruomeniškesnis miestas, jei miesto valdžia sudarytų galimybes paprasčiau gauti leidimus paišyti ant apleistų pastatų sienų, tvorų. Miesto gyventojai patys galėtų susikurti labai gražią ir spalvotą aplinką, kurioje būtų jaukiau gyventi. Kūryba sukuria naują santykį su miestu. Miestas artėja prie tavęs, o tu artėji prie miesto. Ir taip kuriasi šiltesni santykiai tarp miesto gyventojų“, – svarstė menininkas.

Stengsis prikelti atmintį

Dar vienas J. Ivanausko kūrybos tikslų – jungti šiandienos ir praeities kartas. Per įvairias meno formas skirtingos kartos gali rasti bendrą kalbą, dalytis patirtimi, augti. Kalbėdamas apie meną, pašnekovas pabrėžia ir atminties svarbą, o naujasis jo projektas ir susijęs su atminties gaivinimu.

J. Ivanauskas pasakojo jau seniai atkreipęs dėmesį, kad tam tikrus Utenos pastatus vieni žmonės vadina vienaip, o kiti – visai kitaip. Tarkim, šiuolaikinė karta Aušros gatvėje 24 esantį pastatą sieja su šiuo metu ten veikiančia drabužių parduotuve, o vyresniosios kartos atstovai, menantys, jog kadaise ten veikė vaistinė, dar ir dabar kartais pakviečia susitikti šalia vaistinės, o ne drabužių parduotuvės.

„Aš dar iš vaikystės pamenu, kad kai su močiute tardavomės, kurioje miesto vietoje susitinkam, ji sakydavo: prie „Dobilo“, prie ūkinių prekių, prie kulinarkės. Prieš dvejus metus sutiktas vietinis senolis  manęs paklausė, ar žinau, kur Utenoje yra Vilnius. Pasirodo, „Vilnius“ – kino teatro, veikusio Utenio aikštėje, pastate, kur įsikūrusi Utenos kolegija, pavadinimas. Ir man pasidarė labai įdomu, kaip tie pastatai, kurie išlikę žmonių atmintyje, anksčiau atrodė, kokias istorijas jie saugo ir kodėl žmonės vis dar juos prisimena“, – sakė J. Ivanauskas.

Menininkas sugalvojo perpiešti senųjų miesto objektų, su kuriais gyventojai jaučia emocinį ryšį, logotipus ir tarsi sulieti praeitį ir dabartį: sukurti fotografijas, kurios vaizduotų dabartinius pastatus, bet ant jų būtų užrašytas senosios įstaigos pavadinimas.

Pagal autoriaus sumanymą, perpiešti logotipai bus eksponuojami viešosiose miesto vietose, kaip įmanoma arčiau juose vaizduojamų objektų. Taip pat logotipai ir fotografijų koliažai bus eksponuojami kūrybinėje erdvėje POKŠT.

Lobiai – archyvuose ir žmonių istorijose

Pasidomėjus, pagal kokį principą J. Ivanauskas atsirenka pastatus, menininkas teigė, kad pagrindinis kriterijus – jog šie pastatai žmonėms būtų svarbūs arba turėtų įdomių istorijų. Menininkui svarbu ne konkretus laikotarpis ir ne konkretūs pastatai, o tie, kuriuos senoji miesto karta dar mena ir apie kuriuos galėtų papasakoti.

„Norėčiau pakalbinti moterį, kuri dirbo senojoje vaistinėje, ar vyrą, dirbusį „Dobilo“ parduotuvėje, ir parengti vaizdo įrašus, kad jų istorijos būtų prieinamos visiems, – planais dalijosi menininkas. – Mano svajonė – sukurti dokumentinius pasakojimus apie kiekvieną pastatą, kad tų pastatų istorijas būtų galima išgirsti iš juos prisimenančių žmonių lūpų.“

Šį projektą vystyti paskatino Lietuvos kultūros tarybos skirta stipendija. J. Ivanauskas jau kibo į darbus, peržiūrėjo ir išanalizavo pluoštą senų fotografijų, susisiekė su padėti galinčiomis organizacijomis, bendravo su vyresniosios kartos atstovais.

Vien nuotraukų atranka užtruko ilgiau nei tikėjosi. Dalį fotografijų menininkas atsirinko iš Utenos krašto metraštininko Arvydo Jurkaičio archyvų, peržiūrėjo dalį Utenos kraštotyros muziejuje saugomų nuotraukų.

„Vis dar bendrauju su žmonėmis ir ieškau pastatų, kurie užfiksuoti laike ir atmintyje. Jeigu neįamžinsime šių dalykų, ateities kartos nežinos jų istorijų. Norėčiau, kad atmintis išliktų gyva“, – kalbėjo J. Ivanauskas pridurdamas, kad rinkdamasis pastatus atkreipia dėmesį ir į tai, ar ten veikusios įstaigos logotipas šiandienos žmogui būtų patrauklus, įdomus.

Vykdydamas šį projektą J. Ivanauskas siekia paskatinti gilesnę pažintį su Utenos miesto aplinka ir istorija, todėl vien užfiksuotų objektų paroda neapsiribos. Paskatintas Utenos turizmo informacijos centro menininkas sugalvojo parengti ekskursijų maršrutą, į kurį įtrauktų projekto metu atsirinktus pastatus. Planuojama, kad kitų metų pavasarį–vasarą tokios ekskursijos jau turėtų vykti, jas vestų specialiai paruoštas gidas. Maršrutai ir objektų aprašai bus skelbiami Turizmo informacijos centro internetiniame tinklalapyje.

Menininkas tikisi, kad pavyks gauti leidimus ant pasirinktų pastatų iškabinti atkurtus logotipus, žyminčius senųjų objektų pavadinimus.