Užvėrus langą, saulė nesiliauja švietusi

Tomas VYŠNIAUSKAS

Haiku – japonų minimalistinės poezijos žanras, populiarus visame pasaulyje ir puoselėjamas šios srities entuziastų įvairiomis priemonėmis: pradedant susivienijimų, asociacijų steigimu ir konkursais, baigiant draugiškomis sueigomis ir Eurovizijos tipo kukai varžytuvėmis. Gan aktyviai haiku mėgėjų bendruomenė veikia ir Lietuvoje. Viena jos narių, Molėtuose gyvenanti ir kurianti fotomenininkė, literatė Audreolė Pivorė 2019 metais išleido pirmąjį savo haiku rinkinį „Atviras langas“ (leidykla „Homo liber“).

Nardydamas haiku vandenyse kūrėjas sutinka nemažai povandeninių akmenų ir klastingų sūkurių. Vienas pagrindinių pavojų – prarasti išjautimo ir kontempliacijos iliuziją ir nukrypti į sentencijų lauko (mažai ką bendra su poezija turinčio) plotmę. Viena vertus, tęsdamas Basho, Buson, Issa tradiciją autorius rizikuoja neišsiveržti iš XVIII a. rėmų, kita vertus, pastebiu ir ne itin vykusių mėginimų moderninti žanrą kasgudriausugalvos stiliumi. Kalbant apie A. Pivorės kūrybą, reikėtų pastebėti, jog ji savo dvasia vis dėlto artimesnė žanro klasikams ir meditatyvaus supančios aplinkos pajautimo knygoje daugiau nei išmanių (tačiau apyšalčių) sugretinimų.

Paėmus knygą į rankas, į galvą šauna epitetai „jaukuma“ ir „ramybė“. Santūrios pastelinės spalvos, nuoseklus kūrinių dėliojimas, saikingas teksto paįvairinimas gamtos motyvų iliustracijomis (dailininkė Rūta Sabonytė) kuria įspūdį, priartėjantį prie blankumo ribos, bet išbalansuojantį harmonijos pusėje. Ir toji nuotaika puikiai atspindi vyraujantį energetinį knygos foną.

Knyga pradedama gana gausiais vandens motyvais, kurie vėliau skaitant knygą primena apie save įvairiais šios stichijos įsikūnijimais. 6-ame puslapyje randame taką link šaltinio, 7-ame sniegą, virstantį lietumi, vėliau – vakaro lietų (8 p.), didelius lietaus lašus (9 p.), ežerą (12 p.), leliją (13 p.), rūko lašus (69 p.) ir t. t. Tą nuosaikų vandens motyvo sruvenimą labiau palyginčiau su ramia tėkme nei su verpetuotu kataklizmu. Ši tėkmė, dažnai supinta su kitomis stichijomis („vakaro lietus… / nuo kaštono žiedo / varva šviesa“, 8 p.) ar su augmenijos elementais („lietus / kitoks nei vakar – / žydi liepos“), atspindi ir nesibaigiančius laiko žingsnelius, nuolatinį kismą su tikrovės atspindžiais tarp bangų. Ir tarsi primindami skaitytojams apie žmogiškosios būties laikinumą vis sublykčioja žiedlapių („čirškia laikrodis / slyva žieduose“, 57 p.) ar krentančių lapų motyvai („rudenėja… / iš šviesos į šešėlį / sklendžia klevo lapas“, 25 p.).

Knygoje daug dėmesio skiriama šviesai ir jos transformacijoms. Šviesa tai varva nuo kaštono žiedo (8 p.), tai „jūros žolėse pasilieka“ (20 p.), tai „upės tėkmėje / ir plaukia / ir pasilieka“ (26 p.), tai ja taškosi du varnėnai baloje (75 p.), o kartais „ant vasaros suolo“ įsitaiso „piešinys su saule“ (40 p.). Vienas iš jaukiausių šviesos materializavimosi (tiek reiškinio, tiek nuotaikos prasme) pavyzdžių – „išsiritę ančiukai / lesinėja ežere / saulės žiburius“ (12 p.). Kur daug šviesos, ten, žiūrėk, turėtų būti ir šešėlių. Šešėlis vienas kitas egzistuoja („žmogus ant tilto / saulėta upės tėkmė / prausia šešėlį“ (93 p.). Antra vertus, netgi šviesos (tiksliau, jos nebuvimo) pagalba galima vykusiai perteikti nostalgiją pasitelkus laiko – atstumo – parametrus: „senas sodas / tik iš toli / žydėjimo šviesa“ (65 p.). Tačiau radikalesnio žvilgsnio į tamsesnius sielos užkaborius, aštresnių kampų knygoje nėra daug. Kūriniai nuosaikūs ir romiai bylojantys. Tiek romiai, kad miesto šurmulyje gali ir neišgirsti krebždančios plunksnos. Galbūt taip yra dėl pasirinktos pasyvaus stebėtojo pozicijos. Dažnai lyrinis subjektas tarsi pranyksta, lyg žvelgtų pro atvirą langą ir sugertų į save aplinkos vyksmą kartu su rūko lašeliais.

Toji stebėtojo būsena netrukdo pajausti akimirkos žavesį ir nuotaiką. „ramybė aplink… tik sujuda šakelė / nuo paukščio giesmės“ (47 p.) – kūrinys, įtaigiai apibūdinantis aplinkos vyksmo energetiką. Egzistenciniu pasaulio unikalumo suvokimu dvelkia haiku „rudens takas / kiekvieno lapo / skirtingas šešėlis“ (39 p.). Argi gali ko nors trūkti, kai tokia „obels pilnatvė – pumpuras… varnėnas… / pumpuras… varnėnas“ (10 p.)? Ir nors rinkinyje nėra daug trieilių, kuriuose būtų paryškinta lyrinio „aš“ būsena, tie keli, mano galva, vykę bandymai tarsi bylotų, kad galima būtų dažniau pabrėžti stebėtojo ir gamtos vienį asmenine jausena: „žiemos giedruma! / žiūriu į alksnio šakas, / nežinau, kodėl“ (43 p.) ar „ilgai sėdžiu / kryžkelės skersvėjy / laukai kaitroj“ (95 p.).

Skaitant knygą man imponavo autorės intencija nevengti metaforiškumo, kuris šiaip jau klasikinėje haiku sampratoje ne itin toleruojamas. Tačiau tasai metaforiškumas artina trieilius prie poezijos lauko, mat, kaip žinia, poezija – metaforų „mokslas“. „bobų vasara… / karvė vakaro tyloj / rupšnoja rūką“ (30 p.) ar „tirpsmo upelis / balta tyla / teka į ežerą“ (52 p.) galėtų būti tokiais vaizdaus kalbėjimo perkeltinėmis prasmėmis pavyzdžiais. Tiesa, kai kur autorė gana vykusiai išsisuka nedėdama skyrybos ženklo, suteikdama dviprasmiškumo antrajai eilutei, taip apeidama formaliuosius kanonus ir tuo pačiu įliedama metaforiškumo elementų: „ženklas stop / guli pievoje / vasara“ (16 p.); „rudens lietus / tyška ant vasaros suolo / piešinys su saule“ (40 p.).

Atsargiai žiūriu į bandymus formalizuoti žodį, įsprausti poeziją į formos rėmus, įdiegti į mūsų mentalitetą tolimos kultūros atributus, bet kol tuose bandymuose yra poetinės dvasios, tol jie, manau, turi teisę egzistuoti kaip vienas iš poezijos žanrų. O A. Pivorės knygoje „Atviras langas“ išjautimo, energetikos ir emocinio prado atspindžių nestinga. Perskaičiau nuščiuvus vėjui. Harmonijoje su aplinka. Knyga gal ir nenustebins inovacijų mėgėjų, bet tiks tiems, kas mėgsta šviesius ir nesudėtingus (tačiau peržengiančius buitiškumo ribas) tekstus, tiems, kas trokšta švaraus ir nekomplikuoto ryšio su gamta. Ne laužyti ar rauti, o priimti, stebėti ir būti.