Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. Eilėraščiai

xxx

Pakalnučių varpelių skambėjimas

atidaro į dieną duris,

kad rasos krištoliukų spindėjimą

tau įdėtų ilgam į akis

tarsi prarasto laiko atvirlaiškį

su banguojančiom varpom rugių,

tarp piliarožių motinos ilgesį –

iš jaunystėj rašytų laiškų.

Įdienojus pakvimpa rugiagėlėm…

O gal žinot, kaip kvepia rugiai?

Bičių spiečius praūžia lyg nerimas…

Širdyje – mes tie patys vaikai.

xxx

Ant piliakalnio

šiąnakt

draikėsi

liauni žolynai

ir palaidais plaukais

moterys –

jaunos ir senos…

Tik pilnačiai nušvitus

išryškėdavo

jų ilgų apdarų spalva:

balta ar juoda?

Vaidilutės ar laumės? –

Dviguba moters prigimtis

ir esybė…

Svarbu,

kokios akys jas pamatys…

xxx

Mano vaikystė

piliakalnio papėdėje – ypatinga.

Vis galvodavau,

kas gi pasėjo ant jo

gležnučių anemonų –

vaidilučių –

linguojančių galvas pavėjui,

lyg amžiną priesaiką

savo dievams…

Ir perregimų smilgų –

lyg vėlelių –

vos vos (ir ne kiekvienam)

regimų.

Kiek paslapties…

O kas pribarstė

pačių skaniausių pasaulyje

žemuogių:

mažų širdelių,

kraujo lašelių?..

Tokio kvapo ir skonio

niekur nesuradau.

Ir garsai vis kitokie:

pučiant šiaurės vėjui

pavykdavo išgirsti

nuskendusios

bažnyčios

varpų duslų aidėjimą.

O patį vidurnaktį,

(jei tik tinkamas vėjas būdavo)

girdėjosi

užkeiktos nuotakos

viltinga rauda…

Nuskriaudžiau

savo vaikus,

taip ir neparodžiusi

to vaikystės piliakalnio.

xxx

Taip norėčiau

 būt

visai nematoma.

Ir nežinoma,

net užmiršta

visai…

Lyg saulėlydis,

į ežerą

panyrantis,

ar aušroj pranykstantys rūkai.

xxx

Kaip gražu,

kai mėlyni laukai

drobėje teptukais

nutapyti.

Šiandien tik

pražydo

lubinai –

negaliu to grožio

apsakyti.

Ir nenoriu

jo išnešt, dalinti,

tegul bus

tik mano tai

ir tavo –

tie keliai,

kuriais atėjom šičia,

tas dangus,

ta žemė

ir ta gryčia…