2024-04-18

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Selemonas Paltanavičius. Vaikams

Algio Jakšto nuotr.



Balta plunksna

– Vakar skaičiau, kad tikrą poeziją galima rašyti tik balta plunksna, – Vidas slidinėja takeliu ir vis taiso smunkančius kuprinės diržus.

 – Plunksna! Tau visai galvoj negerai? – Gvidas šnypščia ir juokiasi iš dar vienos draugo išmonės. – Gal baltu kompiuteriu? Sėdi sau ir barškini klavišais… tik kas iš to?

 – Kaip tai kas? – Vidas ant pakaušio atsmaukia akis dengusią kepurę. – Aš mačiau piešinį: Šekspyras rašė balta žąsies, o gal net gulbės plunksna. Ir Puškinas, sako, taip pat…

 – Tik pagalvok, Šekspyras, Puškinas! O Marcinkevičius balta plunksna nerašė! Ir Vainilaitis – taip pat! Ir dar tas… na, kaip ten…

 Gvidas suraukia kaktą, bandydamas prisiminti dar nors vieno poeto pavardę, bet neprisimena.

 – O! – jis staiga nušvinta ir gudriai blyksteli akimis: – Nori, aš tau baltą plunksną padovanosiu. Kai grįšiu iš močiutės kaimo, atvešiu tau žąsies plunksną ir… Gerai?

 – Gerai. – Vidas vėl pasitaiso smunkančius kuprinės diržus. – Tik kas man iš tos plunksnos – baltos ar juodos? Aš gi poezijos rašyti nemoku. Štai jeigu tu man leisi ja uždavinius spręsti…

 – Gerai, susitarėm! – jiedu pliaukšteli delnais ir kikendami pasileidžia tiesiai per sniegą. Namai jau visai čia pat…



Elektros amžius

Elektra niekur nedingsta – tą Andrius žino gerai. Tereikia paspausti jungiklį, ir plyksteli šviesa, užsižiebia televizoriaus ekranas, virdulyje ima burbuliuoti vanduo.

O šiandien įvyko netikėtas dalykas: elektra dingo! Senelis virtuvėje uždegė storą žvakę, mama nežinojo, kaip virti sriubą, o tėtė skambino telefonu į visokias tarnybas ir kvietė meistrus.

 – Tai kur ji dingo? – visų klausinėjo vaikas. – Be elektros mes nieko negalim…

 – Taigi, – pritarė jam senelis: – Dabar be jos mes nieko negalim. O mano amžiuje buvo kitaip. Aš užaugau prie žibalinės lempos, mes virėm ant krosnies ugnies.

 – Tai ką, gal ir televizoriaus nebuvo? Ir kompiuterio? – Andrius kažko nesupranta.

 – Nebuvo, Andriuk, nebuvo, – sako jam mama, o visi gardžiai juokiasi. – Tada viskas buvo kitaip. Dabar elektros amžius… kol jos kas nors neišjungia. Štai atvažiuos meistrai, ir mes vėl į jį sugrįšime.