2021-01-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Kuomet ilgesio kalnai virsta dėmele horizonte


Tomas VYŠNIAUSKAS

Meilė – jausmas amžinas ir universalus. Literatūros istorijoje narstytas ir apibūdintas visa epitetų gama, pradedant drugelio sparno atspalviais, baigiant viduriuose besidraskančia ūdra. Retas rašytojas atsispiria pagundai bent vieną savo kūrinį paskirti šiai temai. Neatbaido net pavojus nuklysti į banalumo minų lauką, neišlaviruoti tarp nevaidinto jausmo ir naivumo, tarp nuoširdumo ir lėkštumo. Tojo neišlaviravimo purslų, beje, gausiai pritaškyta socialinių tinklų anketose, išmaniųjų technologijų ekranai sproginėja nuo primityviai jausmingų prisipažinimų ir bandymų viduramžių romantikos dvasia paaiškinti jausmo prigimtį.

Vytautas Kaziela – poetas, publicistas, redaktorius, leidėjas, daugiau nei tuzino knygų autorius, apdovanotas ne viena literatūrine premija. Rinkinys „Alyvmedžiai“ 2019-aisiais Metų knygos rinkimuose buvo pripažintas geriausia metų poezijos knyga. Todėl neseniai dienos šviesą išvydusi V. Kazielos meilės lyrikos rinktinė „Už ilgesio kalnų“ (išleido leidykla „Kamonada“) mane suintrigavo galimybe atrasti poezijos dvasios ir intymiuose išpažinimuose.

Knygoje radau tai, ko ir tikiuosi iš meilės lyrikos – energetiškai įkrautas, subtiliai čiurlenančias ilgesio versmes. Energija yra tai, ko nepačiupinėsi ir į kišenę neįsidėsi (į kišenę įsprausti, beje, galima pačią knygelę – dėl pasirinktos minimalistinės formos), kas ištirpsta „lyg paskutinis sniegas plaukuose„ (p. 4), kuomet kardiogramos „viršūnėmis vėjas nubėga“ (p. 7). Emocija poezijoje – vienas pagrindinių paveikumo faktorių. Toji emocija V. Kazielos kūryboje sukuriama kalbant taupiai ir negriaudint gremėzdiškų alegorijų pabūklams. Žavi tai, kaip autorius priverčia smūgiuoti palyginti neįmantrius (o tokia tema rašant tas įmantrumas gali ir pamaišyti) įvaizdžius. Reikia meistriškumo įžiūrėti, kaip skraido „žuvėdra aukštai / tarsi popieriaus gniūžtė„ (p. 50), užuosti, kaip „vėjas kvepia / tavo plaukais“ (p. 51), „tylos pilna burna“ išgirsti, „kaip kala smilkiniuos / plaktukai geležiniai“ (p. 64), o „į nulaužtą nendrę / ilgesio vėjai / pučia“ (p. 39). Ir pagaliau visa tai iliustruoti išraiškingu prisiminimų kadru: „vis atsimenu tavo akys / lyg šlapi akmenukai“ (p. 10).

Aistra, aprengta patoso rūbu, primena cukraus vatą – vilioja paragauti, bet tirpsta kaitroje ir pirštus ištepa. Taip jau būna su ta pagunda nusaldinti kūrybą sentimentalumais. Išvengti patoso spąstų autoriui padeda nostalgija ir melancholija, žengiančios greta ir sustiprinančios pagrindinius artumo ir gėrėjimosi pojūčius. Skaitant kartais atrodydavo, jog egzistencijos eilėraščiuose ne mažiau nei meilės. Dramos ir tragizmo kupina ten, „kur mėlynos liepsnos kraštai / tik tau vienatvėje priklauso“ (p. 19), apgaulinga ramybe dvelkia: „tai rytas kruvinai ištiško / o tu miegok“ (p. 27). O kartais jausmas supančioja ir „kraujagyslių siūlais surišus sapnus ir rankas“ (p. 71) belieka gniaužyti „pagalvės krūtį“ (p. 26). A, taip – krūtis. Kai kas įžvelgs ir subtilios erotikos apraiškų eilutėse: „šalti mano pirštai / bandė perskaityti tavo akis / pateko į srovę / į verpetuotą srovę“ (p. 37), „kad savo kūnu vėl tave pridengčiau“ (p. 6) ar „virš tavęs / akimirkai palinkęs / ir pats degiau / ir deginau tave“ (p. 62).

Skaitant kūrinius imponavo ritmika. Net nerimuotuose eilėraščiuose ji stipriai juntama. Siūbuoja, banguoja, vilnija. Ir neša frazes nuo laiško definicijos į poezijos krantą. Mano galva, vykusi ir knygos struktūra, skyriai, eilėraščių išdėliojimas, kryptingai vedantis mintį ir simbolizuojantis ėjimą nuo aistros į skausmą. Nuo kraujuojančio ryto iki dėmėtos tylos.

Tai kurgi toji takoskyra, kas gi atskiria meno kūrinį nuo dienoraščio ir eilėraštį nuo mylimosios laiško? Ogi jos didenybė metafora. Būtent perkeltinės prasmės universalumas priverčia sparčiau plakti ne tik aistros objekto, bet ir svetimo skaitytojo širdį. Įvaizdžių spalvos ir metaforos paveikumas (tuo pačiu neatsisakant nuoširdaus kalbėjimo iliuzijos) V. Kazielos eilėraščius universalizuoja ir kilsteli į poezijos dimensiją.

„Už ilgesio kalnų“ – knyga, turinti šansą ne tik egzistuoti, bet ir būti populiari. Ir net jei mano surambėjusioje širdyje „Alyvmedžiai“ vis dar lieka giliau įleidę šaknis, knygą „Už ilgesio kalnų“ galėčiau rekomenduoti ne tik literatūros gurmanams, bet ir plačiosioms masėms, pasiklydusioms tarp banalių kibernetinės erdvės sentencijų. Parašyta suprantamai, jausmingai ir paveikiai. Kokybiška lyrika turi teisę būti. Gerai įsižiūrėjęs, regiu Meilę. Ten toliau. Dėmele horizonte virtusią (p. 70). Kartais „susitinkame kely / ir liekame apakę“ (p. 34). O kol kas: „pastovėkim kol lieptas / mus laiko“ (p. 25).