Gimiau 1970 rugsėjo 3 dieną Kaune. 1993 baigiau Kauno aukštesniąją meno mokyklą. Daug metų praleidau Druskininkuose. Dabar gyvenu Airijoje. 2006 metais išėjo pirmoji poezijos knyga „Gilaus mėlynumo“. 2014 metais antroji „Lakštingalų Airijoj nėr“.
***
– byra smėlis tarp pirštų
ar sniegas ant pirštinės?
juodbėrio kaukolė, kregždžių lizdai
surūdijęs ratlankis…
kas dabar verda kmynų arbatą
aliuminiam puodelyje?
– niekas neverda, niekas
krosnies neįkuria ir puodelis
neplautas
– vartai smaragdinę akį
dar prie griovio prišalusią
nesimatėm keletą metų
tavo amžiuj – ir šimtmetį
– tai prisėsk ant kurmiarausio
aš tau išvirsiu arbatos
apie penktąjį metų laiką
papasakosiu
– iš ko puodelį nugvelbei?
kada virti išmokai?
ačiū
***
manęs čia niekas neras
besiskleidžiančio klevo pašonėje
manęs čia nieks neieškos
varva perlietos mintys iš nuobodaus
vazonėlio
manęs pavasaris sulauks
tykiai tykiai
su didžiule D.K knyga
ant kelių
o aš jo net nelaukiu
viskas kitaip bus šiais metais
man tik įdomu
ar varva drabni pinigėliai
į popierinį starbucks kavos puoduką
tam nabagėliui
kai manęs ten nėra
ar nors vienas praeivis
šypteli ir pasisveikina
palinki geros dienos
vai, ar nejuokinga sugniuždytam
benamiui linksėti laimės
sugniaužytam parduotuvės čekiui
išmestam pavėjui
sušnirpštai nosinaitei
teisūs prisiekusieji to nesupras
įskilęs perpildytas vazonėlis
kapsi lašai į ištroškusį saulės asfaltą
chuliganai mėlynų valandų
ir lemties
gal prasikals nors piktžolė –
irgi graži
***
lauki pražystančių irisų?
aštriais peiliukais
čiak čiak čiak
– – – – – – – – –
čiak čiak čiak
lengviau nebūna
sunkiau nebūna
taip ir išmoksi
suprasti paukščių kalbą
***
va šitaip, iš lėto, po truputuką
atstumiu pasaulį nuo savęs
atsiriboju
trokšdama nepaleist iš akių
tos vienintelės
kregždės
žinau, tai kvaila
žinau, neteisinga
sugniaužti saujoj keletą gilių
sugniaužti saujoj keletą žmonių
kai pati vos prakvėpuoju
suspausta kumštyje
tokia mažutė
bandau išsilaisvinti, bėgti
bandau pritapti, šypsotis
linkčioti, atsakyti, pasidažyti
nesinervinti, nesiginčyti
pusryčiauti kartu su visais
neniurzgėti, kad šalta
kad medžiai iškirsti
kad fazaną numušė
ta kvailai išblizginta
raudona mašina
va šitaip, iš lėto, po truputuką
apkabinu pasaulį
nors iš tikrųjų norėčiau
tik vieną žmogų
stoties perone
kai vairuotojas žvilgčioja, bet neskuba
uždaryti autobuso durų –
žino, vakarais nebūna spūsčių
į tašką B atvyks
pagal grafiką
***
turiu dar laiko –
o mūsų sodininkas visai paseno:
jei apgenėja vieną gyvatvorės pusę
kita lieka apžėlusi
nežinia, ar pats tą supranta
niekas jam pirštu nebaksnoja
o gal ir nepastebi
nei praradusių formą krūmų
nei senstančio mūsų sargo
tik beržai
jau praaugę kaminus
aistringai ošia pietvakarių vėją
sodininkas apie juos visai pamiršo
bet klausosi to grojimo
atsirėmęs į šluotą
– labas, sakau, kaip sekasi?
– graži diena, graži dienelė….
atsako kažkur pro mane
žvilgsnis balandiškai sulapojęs
akies kampučiu
sulos lašiukas rieda
***
kvapnieji žirneliai,
jūs man primenat
vienišą kapitoną
prie nusekusio
ežero kranto
prie sukiužusio laivo
kurį jis vis lopo, ir lopo
ir lopo…
barzdos nesikerpa
laiškų jau nerašo
namų nesapnuoja
vaikų neaplanko
bet kai lėtu žingsniu
išnyksta kalno žolynuose
su kuprine ant pečių
trupučiu sniego
ant pražilusių garbanų
delne sugniaužtu
National Geographic
i sendaikčių turgaus –
pilkoji gervė – sargybinė
suplasnoja sparnais
ant akmeninio tilto
ir pakyla į dangų
karvės išplečia šnerves
ir mūkdamos
seka iš paskos
o visas slėnis nušvinta
kvapniaisiais žirneliais
nušvinta – ir gana
***
aš noriu būti tavo traukinys
prašau, pasirink mane
vietoj viskio taurelės
daug šalių su manim pamatysi
tuščiam vagone
patogiai įsitaisęs prie lango
dar nespėjus sušilti
patieksiu žalios arbatos
ant stalo
keletas knygų paskaitymui
stengiausi, kad patiktų:
šiek tiek apie meilę, bet daug
apie karą ir netektį:
Erich Maria Remarque
Ernest Hemingway
Sebastian Barry
lemputę pakeičiau vakar
kad būtų pakankamai šviesu
bet nespigintų į akis
ir galvos neskaudėtų
o ir atvaizdas ant stiklo
būtų malonus
juk nenori matyti
šviežių raukšlelių
nors senomis didžiuojiesi
lentynoje rasi laukinę
žąsies pūkų pagalvę
dar butelį vyno ir sūrio
kad gerai pailsėtum
o kai užmigsi
kad nesapnuotum košmarų
ir iš praeities nesugrįžtų
seniai pamirštas veidas
bėgiais dunksėsiu
lengvai
labai lengvai
ir nuvešiu toli toli…
į nepažįstamą miestą
kur gatvės turi šaknis
bet namai be langų ir nėra
jokių atspind˛ių –
net geriančio žvirblio
lietaus balutėje – –
pasijutęs nejaukiai
vėl skubėsi į traukinį
paliesi kakta
aprasojusį stiklą
ir jau nenorėsi išlipti
ir jau nenorėsi sugrįžti
namo
be manęs
***
visai atsitiktinai
pasipurškiau kvepalais
ne is savo gyvenimo
visai atsitiktinai
aptikusi buteliuką
užgriozdinto stalčiaus
kamputyje, irdabar
šitoj kelionėj ant ratų
niekaip negaliu
pasikeisti suknelės
jeigu išdrįsčiau –
nusivilkčiau suknelę
ir keleiviams viliūkiškai
ja pamojuočiau
jeigu išdrįsčiau
ir tą kvepalų buteliuką
ant galinės sėdynės
palikčiau, kitai
nepažįstamai moteriai
***
toks apgavikiškai
lengvas
Kęstučio Navako
eilėraštis
prikala delną
prie raudono
arbatos puodelio
išeisiu ir aš
į naktį
bet pirkti ne batų
o Boulangerie bandelės
ten už prekystalio
didmiesčio ragana
siūlo išsirinkti
pernykštį
prisilietimo kvapą
ten sėdintieji
žalvariniais liežuviais
mala ir mala
atminties pupeles
kol visai užmirštu
kokios bandelės
čia atėjau
ar batų
ir kas prikalė delną
prie raudono
arbatos puodelio
***
senstu
miestelio pakrašty
su gyvulėliais
pasišneku dažniau
nei su žmonėm
kad dar plunksnas turėčiau!
garuojančioj ryto pelkėj
su antimis nardyčiau
taip juokingai:
galva įsmeigta į vandenį
kojos ore tabaluoja
***
prie devynaukščio
jau tiksi
rudens žadintuvai –
jurginų žiedai
Daugiau straipsnių
Ukrainiečių poezijos vertimai (2)
Česlovas Skaržinskas
Ukrainiečių poezijos vertimai