2021-08-05

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Sakartvelų poezijos vertimai. I dalis

Regina Katinaitė-Lumpickienė. Adolfo Sinkevičiaus nuotrauka.



Pristatome keleto Sakartvelo poetų eilėraščių, kuriuos iš kartvelų (gruzinų) kalbos į rusų kalbą išvertė Nana Devidze, o iš rusų į lietuvių kalbą – Regina Katinaitė-Lumpickienė. Šie poetai – tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ („…ir saulas diementas žėruos…“ A. Miškinis) dalyviai.


Besarion Khvedelidze

*

Netikėtai suvoki, kad medžiai neauga –

tai tik žemė liesėja.

ir liftas niekada nekyla aukštyn –

tai pastatai pasilenkia.

ir jokie automobiliai nevažinėja keliais –

tai keliai po jais slenka.

ir krantas atsimuša į bangas,

ir mes nemerkiame akių draugams –

mirkčiojimas yra naktis, įsminganti į akimirką.

ir saulė nepateka –

mes patys pasistiebę žvalgomės pro jos namų plyšius.

ir joks vėjas nepučia –

tai žemė sukasi kaip išprotėjusi, ir

bėgiai slysta priešais traukinį,

pasmakrės susiranda kumščius,

mes nekrintame –

tai žemė eina mūsų pasitikti,

uolos strykčioja po elnių kanopomis,

vanduo suranda troškulio iškankintas lūpas,

ir viskas, ko veidrodis nebeatspindi,

nutolsta kaip oras ir dangus,

kad iš ten galėtų parodyti,

kaip medžiai neauga –

tik žemė liesėja.

gimimas

sūnui

tu gimei ten, kur klevai klausosi

vienas kito, mėtydami lapų

skepetas

ant praeivių skrybėlių.

tu gimei ten, kur namai

nuolat serga įsimylėjusiom porom liftuose,

ir kur šeimynykščiai

skambina į duris tris kartus.

tu gimei ten, kur gatves

pavadina mirusiųjų vardais

ir kur gyvieji nuolat laužo priesaikas ir

eismo taisykles.

bet tu negalėjai gimti kitur –

be tavęs juk yra tiktai tos vietos,

kuriose tu negimei dėl šitos.


*

Saulė niekada nesibaigia

manyje ir Jumyse,

ji tampa žydinčiu vyšnios medžiu,

klajodama manyje ir Jumyse,

apglėbta aštrių nagų

(štai dėl ko moterys juos lakuoja),

užraše – „laikytis švaros ir tvarkos“

manyje ir Jumyse,

sulaužytoje rykštėje,

ant Jūsų ilgo dalgio, prigludusio prie drėgnos žemės

(štai dėl ko žolė laužo asfaltą),

Jūs apsiniaukiate,

ir saulė staiga dingsta

manyje ir Jumyse.

Juli Chakaberia

Vėl ir vėl

Apie tave aš siuvinėju dainą,

O tu aušras manąsias nušvieti,

Kai netenku vilties.

Karališka tvirtybe ir išdidumu

Tu gydai mano sielą,

Kai pasalūniškai jai kerta

Išdavystė.

Jausmai ištvinsta eilėmis

Tarp žemės ir dangaus.

Ir atveriu širdies vartus

Tavo vaikeliams juodaakiams.

Jie gieda tavo šviesią būtį,

Gyvenimą, tikėjimą.

O Gruzija… vos ištariu iškart

Išblėsta visas mano liūdesys,

Nutolsta nesėkmės, ir vėl,

Ir vėl tave dainuoju.

Tu džiaukis! Ir gyvenk!

Tu mano amžina gyvenimo viltis.


Melancholija

Vilties viskam… seniai nebeturėjau.

Kas gailisi kadaise prarastos teisybės,

Jei sielos dar neužėmė, nenugalėjo

Ta melancholijos net skambanti tuštybė.

Tai ją palygintum kaip vanagą su žvirbleliu.

Gyvenimas slapčia prasideda ir baigias paslaptim.

Vilties viskam… seniai nebeturiu.

Vien melancholija visur jau su manim.

Netgi poezija neįstengė padėt

Išbraukt liūdnų gyvenimo gaidų.

Jei kam šypsojaus iš visos širdies,

Tai jis atsakė melancholijos ledu.

Gal trupiniais šiandieną išdalinčiau

Jausmus, kurių kadaise nepažinom.

Tik kam tau, džiaugsme, tas perukas žydras

Prie melancholijos bespalvio grimo.

Dainuoja visur

Dainuoja visur, kur viltim tik pamos

Nors mažytė vyšnios šakelė.

Prašau, manęs neapykantai neatiduok,

Pagailėki, prašau. Tik širdis šitaip gali.

O laike! Įžengiau tyliai į tavo šventyklą,

Be žodžių tenai įėjau.

Meldžiu, išdavystei manęs nepaliki,

Pagailėki, prašau.

Nepralėki pro šalį lengvu vėjeliu

Ieškodamas tik tobulumo.

Aš juk moteris, tik viena aš iš jų,

Ir man reikia nors žiupsnio švelnumo.

Nutviekski mintis dangiškąja šviesa

Iki sielos slapčiausių gelmių.

Aš tik moteris, aš tik mama.

Aš ir skausmą kaip meilę geriu.

Dainuoja visur, kur viltim tik pamos

Nors mažytė vyšnios šakelė.

Prašau, manęs neapykantai neatiduok,

Pagailėki, prašau. Tik širdis šitaip gali.