*-*-*
ieškau
teisingo
gyvenimo
korepetitoriaus
tokio
kuris išmokytų
džiaugtis mažu
nejaučiant
stygiaus
būti visa širdimi
su tiesa
nejaučiant
noro
prigauti
turėti kūdikio širdį
ir senolio išmintį
turėti drąsos
gyventi
ir džiaugtis
grožiu akimirkos
kurią
dovanoja
dangus
atiduoti save
gyvenimui
mainais už gyvenimą…
žinau
vienas
toks
buvo
bet Jį
nukryžiavo
dabar
sutinku
tik
besiilginčius
Jo
ieškančius
ir kas pasakys
kuris iš jų
randa
tikrai
*-*-*
rimti žmonės
kalba rimtas
kalbas
nesijuokia per garsiai
plačiai nesišypso –
nuo to tik raukšlės
apie akis
ir burną…
rimti žmonės
stebi
ir vertina
teisia
ir nukryžiuoja
jie žino
kaip
kada
kur
ir su kuo
reikia
ir galima
rimti žmonės
po ranka visada turi
vinių ir plaktuką
rimti žmonės
stovi atokiau
nuo šaukiančių
plojančių
ir mėtančių palmių lapus
ar rožių žiedlapius
ne jų
herojui
ž o l i n ė
ryto rūkai
kaip
smilkalai
iš smilkyklės
virš žiedus
ir žolynus
atnašaujančių
pievų
šventa
Žolinės rasa
pėdas nutvilko
nusiprausk ja
kad būtum švarus
kad per Pakylėjimą
akis pakelti
galėtum
padėkoti
už viską
kas sotina
rengia
pagirdo
kas galvą paglosto
rūpestinga ranka
Š i l u v o s p i l i g r i m a i
trapūs
kaip žolė
rudenį
linguojantys
kur pūsteli
dvasia
tikriausiai
Šventoji
pasiramsčiuojatys
lazdele
ramentu
bet tvirčiausiai –
Tikėjimu
Tradicija
Viltimi ir
meile
artimui
kuris yra
Aš Esu
atspindys
knapsintys
vežami namo
išvargę
šviesūs lyg žvakės liepsna
ši liepsna neges
ir žvakei sutirpus
toks yra
Meilės gyvenimas
tokia yra Viltis
toks yra Tikėjimas
jis liks čia
jis piligrimaus
tarp tų
kurių
dar nėra
kurių dar
nesapnavo
jų mamos
kurie dar tik
pamilti
prieš juos pažįstant
*-*-*
dvi dienas
nebuvau
namuose
klevo lapai
išvogti
laikrodžiai
nukloti
laiko
dulkėmis
nors atrodytų
nieko nebuvo
nieko nevyko
niekas
nepaliko
pėdsakų
pirštų atspaudų
tik oras
sustingęs
nejudantis
aitrėjantis
išduoda
nebūties
skonį
ir
tylą
*-*-*
…atleisti sunkiau? nei
nešiotis akmeniu
sustingusią nuoskaudą
žodžius botagu
paversti lengviau? nei
juos pražydinti
dangumi paversti
gyvenimą sunkiau? nei
kurti pragarus sau
ir kitam
visada sau
sau pirmiausia
nors labai norėsis
tikėti kad ne
glausk žodį kaip tvarstį
kaip kvepalus skleisk juos
kaip giesmę giedok
savo meilę gyvenimui sau
ir žmonėms
išglostyk žaizdą kiekvieną
nes laikrodis tiksi
nes viskas praeina
nes nieko nėra
kas užmiršta bus
jokiais pelenais
nepavirs tai
ką ištarei kartą
ir neatpirkai
savo meilės krauju…
*-*-*
o angele
iš sapno
seno
su primirštos
vaikystės
prieskoniu
priblėsusioje
atminty
nusišypsok
jaunam
namų neturinčiam
ir seniui
pamiršusiam
kokia kryptim ir ko
jis šitaip narsiai
stumiasi
pirmyn
tau žinomos
mūs mintys
norai baimės
ir troškimai
geri
šventi
ir tai
nuo ko kiekvieną
reikia
sulaikyt
nusišypsok
o angele
iš dabarties
ir iš
senų
prisiminimų
kad ateitis
negąsdintų
kad visada
gyventume
palaimintoje
šito mirksnio
dabarty
*-*-*
– iš ko susideda
meilė?
– iš mažų
ir didelių
atleidimų
iš žvilgsnių
akies krašteliu
kad niekas
nenužiūrėtų…
– iš ko susideda
pyktis?
– iš didelių
ir iš mažų
susireikšminimų
šydu
užtraukiančių
artimo veidą
ir vardą
ir nusėdančių
akmeniu
tavo širdin…
– iš ko susideda
laimė?
– iš mažų
ir didelių
aiktelėjimų
iš saldžiai
skausmingų
šiurpuliukų
nubėgančių oda
į tavo
gyvenimo
tolius…
– iš ko susideda
puikybė?
– iš didelių
ir iš mažų
apakimų
kad pasauly
nėra
nieko
kito
tik tu…
*-*-*
užgimk
Žodi
veiksmu
meile užgimk
tokia
kuri perskelia
akmenis
ir priverčia juos
sužydėti
užgimk
kaip diena
rytui
brėkštanti
droviai
ir paprastai
gal šiek tiek
netikėtai
užgimk
kad pasotintum
alkstančius
trokštančius
kad pagirdytum
ir kad
išmokytum
meilės
kuri nieko
neprašo
tik duoda
kalbos
Tėve mūsų
teateinie Tavo karalystė
į mūsų mintis
ir širdis –
į tą vienintėlę
mūsų karalystę
už kurią esam
atsakingi
tepersmelkia Tavo valia
mūsų valią
kurią vienintelę
privalome
valdyti
tebūnie atleistos
mūsų kaltės
kurias vieninteles
atleist gali tik Tu
ir tie
kam esam
nusikaltę
Daugiau straipsnių
Chrystyna Voronyna
Omaras Chajamas
INDRĖ LARSSEN