Anatolij Dnistrovyj

Poeto atvaizdas iš jo Facebooko paskyros

Iš ukrainiečių kalbos vertė Algimantas Litvinas

ANATOLIJUS DNISTROVYJUS (ukr. Анатолій Дністровий; tikroji pavardė Astafjevas) gimė 1974 m. liepos 30 Ternopilyje. 1997 baigė Nižyno pedagoginį universitetą, 2001 m. įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį (Ukrainoje vadinasi kandidato). Disertacijoje jis išnagrinėjo, kaip radikaliojo ukrainietiškojo nacionalizmo atstovai supranta istoriją.

Dnistrovyjus yra žinomas Ukrainoje poetas, prozininkas, eseistas, dailininkas. Ukrainos PEN centro narys. Yra išleidęs keliolika poezijos rinkinių, virš 20 grožinės ir negrožinės prozos knygų. Gavęs daug įvairių premijų ir apdovanojimų.

Vertėjas

MŪSŲ LAIKMEČIO VAIKAS

basas ir murzinas
šalikelėj stovi mūsų laikmečio vaikas
pilkom lyg tirštas dūmas akim

ant šarvuotųjų transporterių ir tankų
kareiviai važiuoja pro jį
vaišina saldainiais šokoladu pyragaičiais
guodžia kad greit visa tai pasibaigs
ir priešus išvarys

mūsų laikmečio vaikas
pilkomis akimis
jų nemato
žiūri kiaurai juos lyg pro stiklą
ir mato tai kas nepažįstama

o gal iš tikro tai pažįstama
gal jis mato klavutę
su kuria eidavo į fortepijono pamokas
kurią tėvai išsivežė į lenkiją dar 2022-ųjų vasario 25
gal jisai mato volodią
nepribėgusį su mama iki požeminės perėjos
gal mato kaimyną dėdulę ivaną
kasdien dūzgindavusį už savo garažo frezavimo stakles
gal mato kruasanus iš gretimos gatvės kavinės
netoli muzikos mokyklos
bet to jau nebėra

nebėra gatvių
nebėra muzikos mokyklos
nebėra kruasanų ir kavinės
nebėra klavutės
nebėra volodios su mama
nebėra požeminės perėjos iki kurios jiedu nepribėgo
nebėra kaimyno dėdulės ivano jo garažo ir frezavimo staklių

nebėra to kas buvo pažįstama
tik viskas nepažįstama
tik šarvuotųjų transporterių ir tankų srautai
nuo jų linksmi kareiviai
draugiškai moja mūsų laikmečio vaikui
pilkom lyg tirštas dūmas akim
jie nušokę nuo šarvų vaišina saldžiu vandeniu
saldainiais šokoladu pyragaičiais
kiti ima ant rankų ir paveiksluojasi
bet nuotraukose nebus vaikiškų akių

2023-06-18
(iš knygos „Pavojų dienos“)

+ + +

amžiams mes čia
lyg padangės mėlyna ranka
apglėbus virpantį kaip sapnas horizontą
ir šukėtas saulės diskas
visai sudegs ir naktin nubyrės
kaip senais laikais
ir paukščių klegesys rūke virš vaikystės upės
bus su mumis visados

amžiams mes čia
jau įvyko viskas
iki mūsų seniai
ir vėl pasikartos
išaugus medžiams naujiems
po mūsų vaikiukai lakstys žolėj basi
ir lengvų žingsnių svoris
primins
kad nemiršta pasaulis

2025

* * *

airių alinėje dideliame televizoriuj
nuolat įjungtas futbolo kanalas
kiek pamenu futbolą rodo visad
futbolas ryte perpiet pavakary
ir taip lig pat alinę uždarant
futbolas bet kuriuo metų laiku
bet kurioj istorinėj epochoj
kurias mes greit išgyvenam
paliekam ir atsiduriam kitose

paskutinįkart užėjau į alinę prieš karą
ten ištisai rodė futbolą
sėdėjom su medicininėm kaukėm nes aplink siautė
kovido epidemija
ir stengėmės siurbčioti tamsų alų
kaskart naiviai nusitraukdavom kaukę keldami bokalą prie burnos

dabar net per oro pavojų
ir dronams smūgiuojant į mūsų miestą
futbolą rodo nuolat
nepaisydami to kas vyksta pasauly
net jei ant mūsų numes atominių bombų
kažin ar jo transliavimas liausis
gražūs futbolininkai ir toliau meistriškai lakstys
įmušdami savo gražius įvarčius
net mūsų pasaulio griuvėsių fone
stovės didelis televizorius ir futbolą transliuos

bet kažkas ne taip su tuo futbolu
nuo jo neužima kvapo ir nestingsta kraujas
niekas nepašoka ant kojų
ir nešaukia įsiaudrinęs džiugiai per visą alinę
keletas lankytojų tingiai gurkšnoja kavą ar alų
kažkas flegmatiškai valgo sriubą duonos kubilėlyje
ir nekreipia jie į futbolą nė menkiausio dėmesio
tikriausiai šios varžybos net nepagerina virškinimo

lėtai geriu kavą
skaitau naujienas mobiliajame
ir netyčia klausaus dviejų vyresniųjų karininkų pokalbio
prie gretimo staliuko

mano žmoną kaip žinai
dar pernai stipriai aplydė
ji dabar rašo laiškus draugams ir pažįstamiems
kad ją nori pagrobti pasaulio specialiosios tarnybos
ir daryt su ja klinikinius tyrimus
o tu kaip
kaip tavo reikalai

mano mažesnysis sveiksta
jau pramerkia akis
ir gali dešimčia laipsnių nuleisti dešinę ranką
bet galvos taip ir nepasuka
o vyresniajam ant kapo pastatė paminklą
visu ūgiu
ir su visa kovine ekipuote

jiedu nutyla ir žiūrį į ekraną
aukštas juodbruvas futbolininkas įmuša baudinį
kinematografiškai gražiai ir tiksliai
įmuša kamuolį į kairįjį devynetą

2025

– – –