Prigyti kamputyje

Tomas Vyšniauskas

                      Jau daugiau nei dešimtmetį rudeniop pasirodo almanachas „Atokios stotys“. Pasak leidinio sumanytojų, tai rinkinys, talpinantis Lietuvos periferijoje ir užsienyje gyvenančių poetų kūrybą. Kasmet laukiu šio almanacho, mat jis atspindi, jog literatūrinis veiksmas vyksta ne tik sostinėje, prisideda prie viešinimo kūrėjų, kurie atokiau gyvendami dėl techninių priežasčių, vyraujančių poetinių srovių dominavimo ar tiesiog kuklumo neretai lieka primiršti ar praskrenda žemiau literatūrinių radarų. Tuo pačiu, skaitant knygą galima atrasti naujų atspalvių, kitokio požiūrio, kalbinių niuansų (tarmiškumo, žargono) eilėraščiuose. Juo labiau, jog „Atokios stotys“ paprastai pasižymi autorių įvairove (tiek amžiumi, tiek kūrybos stilistika bei tematika, skaitytojas ras ir garsių vardų, ir jaunų perspektyvių autorių, ir poetų, kurie rečiau sutinkami viešumoje, literatūrinės spaudos puslapiuose) ir tekstų (jei ne visų, tai bent jau daugumos) kokybine verte. Šių metų almanachas – keturioliktasis (išleido „Kamonada“). Jame publikuojama 32 autorių kūryba. Buvo įdomu pavartyti puslapius, paklaidžioti tropų eilutėmis ir paieškoti ne tik skirtingumų, bet ir sąlyčio taškų įvairių autorių tekstuose.

                      Skaitant šių metų „Atokias stotis“ į akis krenta individo integravimosi į aplinką leitmotyvas. Vienų autorių kūryboje jis novatoriškesnis, kiti labiau atspindi pamatines poezijos vertybes, dėmesį klasikai. Vienur jis šaltas, kitur persmelktas melancholiškos pasaulio netvarumo pajautos. Įpinami  ir meilės bei dievoieškos motyvai. „Savąja forma šiaurinis veidrodis labiausiai panašus į pilkąjį genį / jis išlesa iš savęs paskutinius mano veido likučius“ (p. 3), – atskleisdamas daikto – gyvasties skirtį ir įtaką egzistencijai almanachą ir savo publikaciją pradeda N. Cibulskas. Jo publikacijoje gausu paradoksalių ryšių tarp reiškinių, erdvės deformacijų, originalesnės išeities paieškų. Gamtos ir urbanistikos sąveiką pastebi R. Vyžintaitė-Lajienė: „aplinkui betonines / priemiesčio kojas / raitosi džiunglėm birželis“ (p. 21). Tiesa, būties trapumas būdingas tiek gamtai, tiek miestui. Autorės eilėraščiuose toji egzistencinė įtampa konstatuojama objektyviai, be perdėto sentimentalumo. A. Žagrakalytės publikacijai taipogi būdingas kiek ciniškas, tačiau originalus, taiklus ir detalus aplinkos vyksmo perteikimas. Pabrėžiant eigos nenuspėjamumą, buities šiurkštumą išryškinami aštrūs egzistencijos kampai: „Kaip žaibas nutrenkia karvę / Lietus čiurškia / Kritusi karvė žliuginoje žolėje / Švirkščia numiręs pienas“ (p. 34). Ne vien žiedlapius ir šviesias spalvas aplinkoje pastebi J. Noak: „virusais užteršta atmosfera / mirtimi paliestas maistas / laiko kilpomis / smaugiamas gyvenimas“ (p. 132) ir V. Žvarėlaitė: „Pairusiam pasauliui nerūpi glotnios teorijos“ (p. 217). L. Navickaitė-Greičiuvienė atskleidžia asmens įtaką pasaulio traktavimui:

„juk žinai / koks nykus gali būti / pasaulis / kai veidrodžio lęšiais / sugaudo tavo sąmonės / atspindžius“ (p. 235). Kita vertus, gal ir nereikia siekti absoliutaus tobulumo? Juk „tu netobulas / ir mes netobuli / netobulas ežero / kranto išlinkimas“ (p. 282), – rašo L. Umbrasas. Egzistencijos dramatiškumas skleidžiasi ir E. Janušaičio eilėraštyje: „kenčiu // visai / kaip  virš galvos / bjauriuose rėmuose įrėmintas / Nukryžiuotojo paveikslas“ (p. 138). Apribojimai, pančiai, rėmai gali komplikuoti net reiškinio iš didžiosios raidės būtį. Nukryžiuotąjį apmąstydamas kosmoso netobulumą mini ir S. Birgelis: „Kiek sveria šešėlis / Nukryžiuotojo / Kiek jame šviesos atspindžių / Užtemimų kiek“ (p. 249). Žmoguje tūnanti blogio intencija, griovimo galia gali sutrikdyti harmoningą visatos tvarką. Socialines problemas, karo beprotybę šiurkščia raiška pasižyminčioje publikacijoje paliečia G. Lukšaitė („Skraidyk, / Balionėli, / Skraidyk / Tu sušaudomas / Tik kulkų / Ir žodžių“ (p. 174). Ši tematika nesvetima ir M. Šimaitytės eilėraščiams: „Girdėjau kalbant, kad pilna srove iš čiaupo atsuko karą“ (p. 206). Žmogaus bejėgiškumą prieš įvykių tėkmę pastebi J. Jasėnas: „Bus taip kaip turi būti / Nebeužtvenksi upės bėgimo Maironi“ (p. 252).

                      Glaudžią individo – gamtos sąsają pabrėžia A. Ližaitytė savo tekstuose: „Jei padarytum mano – tarytum medžio – pjūvį, / Irgi pamatytum rieves“ (p. 271). Noras patirti aplinkos grožį įvairiomis juslėmis atskleidžiamas K. Poderytės eilėraštyje: „norėčiau gurkšnio vasaros ryto / iš raudonos saulėtekio taurės“ (p. 147). Po saulėtekio neišvengiamai būna saulėlydis. „Palydėjau saulę / įbridusi į akmenis“, –  gamtos procesus mistifikuoja R. Suchodolskytė-Neniškienė. Gamtos sakralumas, viršenybė prieš žmogaus rankų kūrybą tik maskuoja materijos laikinumą. Panaši nuotaika būdinga A. Balbieriaus trieiliams: „tirpstantis sniegas / tavo plaukuos / nebuvau aš“ (p. 66). Skleidžiasi žmogaus – gamtos vienis ir tuo pačiu pavaldumas didžiajam vyksmui. Skvarbią integraciją į supantį pasaulį pabrėžia Č. Skaržinskas: „atsigulu ne kryžium ąžuolo pavėsyje / juntu kaip aparia mane / ir dangų“ (p. 79). V. Kazielos kūrybai būdingas švelniai mistifikuotas kontempliatyvus pasaulio išjautimas aptinkamas ir šiųmetėje publikacijoje: „prieštvaninė drėgmė / kuri net nesigeria / atplaukia nuo ežero / tarsi ežeras būtų / užpildęs erdves / tarp dangaus / ir tavęs“ (p. 298). R. Mikulėnaitė-Jonuškienė eilėraštyje „Šunų rojus“ įžvelgia augintinio likimo sąsajas su žmogaus gyvenimu ir likimu. Taip tarytum atspindimas elementų vienis buityje ir transcendencijoje. V. Gulbinas savo publikacijoje atskleidžia ryšio tarp atskirų individų, meilės aktualumą egzistencijoje: „toldama tu / išsineši kryptį“ (p. 122). Trieilius į miesto teritoriją perkelia ir šiek tiek žaismingumo prideda D. Paklonskaitė: „miestas – / nenuorintas radiatorius / pamiršau kepurę“ (p. 74). Miestui dėmesio skiriama ir L. Giedraitytės-Jonušienės eilėraštyje: „Man gražūs urbanistiniai peizažai. / Griežti šaltoki jie. / Gamtos prisilietimų čia mažoka“ (p. 224). „Kai baigiasi romanas lieka tiktai / graudokas romansas o kartais / kartais ir nieko visai nelieka“ (p. 292), – laikinumo nuojauta ryški E. Karnauskaitės eilėraščiuose. Pastarieji pasižymi daiktiškumu, intensyviu objektų vardijimu. O R. Pikčiūnas įdomiai pastebi reiškinių, net ir gamtos, reliatyvumą: „ir viskas čia / tik lijundra // ir viskas čia / nėra / patikima“ (p. 212).

                      Retrospektyvūs, nostalgiški yra V. Šoblinskaitės tekstai. Praeities epizodai, vietovės, artimųjų prisiminimai formuoja senkančio laiko nuojautą. „Gerai, kad kopūstų net nesodiname: mūsų žemėj neauga / kopūstuose rasti vaikus pavojinga – gali užaugt sukirmiję“ (p. 44), – netgi tautosakos tiesos ar švelnūs pramanai neišvengia pavojaus atspalvių. Nostalgija alsuoja R. Vanago eilėraščiai: „kokios, klausi spalvos / mano akys? / atsakau: vakarykštės“ (p. 108). Panašiu emociniu tonu pasižymi ir A. Ruseckaitės tekstai. Nežinia, netikrumas dėl ateities tarytum skatina gręžtis į buvusias dienas, ieškoti ženklo, rytojaus prognozės. Tiesa, ne visada ta rytojaus širma permatoma: „net kelio nematau, įsivaizduoju už horizonto jis šviesus / ir lengvas, ir jokių krovinių ir… nieko nebėra…“ (p. 268). O štai J. Liniauskas savo eilėraščiuose įžvelgia amžinybės dvelksmą, iškeldamas cikliškumo,  prisikėlimo galimybę: „Ilgėja bet vis dar per trumpas, / nors lanko jį amžinos kielės. / Per žiemą kapeliai įdumba / Lyg būtų visi prisikėlę“ (p. 57). Nuolatinį atsikartojimą, laiko cikliškumą savo eilėraščiuose įžvelgia R. Katinaitė-Lumpickienė. Jos eilėraščių jautrus retrospektyvinis žvilgsnis į vakarykštę dieną ataidi aukštaičių uteniškių tarme: „užauga vaikai / nusana sanelia sadinti medžiai / teip tai niekas labai nepasikeite / sukas sanuoju ratu ape saulį // ir ilgesys vis taks pat / tik biškį atšipį ašmenys“ (p. 93). Aplinkos objektų ir atminties fragmentų abipusius atspindžius pastebi A. Jakštas: „Prisiminimai lyg drugelio / Inkliuzas gintare“ (p. 182). Laiko dėmens svarbą išskiria ir A. Lukšaitė-Lapinskienė: „Prisiminimais leidžiuos / žemiau jūros lygio“ (p. 196).   

                      Knyga įdomi tekstų įvairove. Kertinės problemos apžaidžiamos skirtingomis metodikomis, originaliomis formomis. Skirtingų tematikų, stilistikų, formų tekstai vienijami bendros individo integracijos į šiurkštų pasaulį problematikos. Publikacijos almanache sudėliotos nuosekliai, autoriai gretinami logiškai. Apibendrintai būtų galima pasakyti, jog knygų lentynas papildė dar viena margos ir išraiškingos poezijos knyga.