Česlovas Skaržinskas

Lapkritis IV

neša tau vandens sūkurys

blogą 

ar gerą naujieną

stebi priešas

nežinia kuris

visą metą

žingsnį kiekvieną

tu eilėraščius mano skaitai

lapkričio lietaus rašytus

ežero numirusios žolės krantai

kiaurai merkia rytas

***

įsisuko

 nemiga ilga

vis giliau įsiskverbia šviesa

ir kaskart nutolsta

visko pabaiga

***

pirkioje užklupusi  liepsna

lapkritį krosnelėje kūrena

ta tyla pakampiuos mirtina

sudrumščia lašai iš krano

menė vakaro apspangusi žliba

tas už lango vėjas švaistas

skiria darganą ir šilumą riba

savas dievas bet truputį keistas

***

per nuotolį pasimatome

girdime ir regime vienas kitą

ir be mobilaus ryšio

be kitų modernizmų

yra šeštasis pojūtis 

du mūsų poliai

tik nežinia kur

Pašilaičiai n dieną

kažkas daugiabutyje kepa žuvį

kvapas iš bedugnio ežero

ar upės

visoje laiptinėje

tikriausiai iš dzūkynės atsklidęs

į vėjo nublokštųjų sostinę

regis žuvies kvapu atmieštas

visas miestas

iki pakraščių ir debesų

smėlis po kojomis

parko pušys dzūkuoja

saulės laikrodis rodo valandas

kurių neatsimenu

kuri šiandien diena

nūdzien neparašau eilėraščio

kvapo žuvies neužrašysi

Visi keliai vedė į Romą

į iš lentelių sulipdytą vėjo perskrodžiamą bibliotekėlę

per šlapią dieną ar sniego mėnesius

klampojo kolchozų karvių fermų

galvijų šėrikų vaikiai

tiems vaikiams labai reikėjo žinių

taip porindavo mokykloje

taip šveplendavo įraudęs nuo kažko kolchozo dievas

mylėtojas drūtų moterėlių

pasiklydusių savo sijonuose

taip rašė raudonasis rajono laikraštis

apie neaprėpiamo socializmo pergales

visur ir kiekviename sutvėrime

bet sutemų kaimo vaikius svajose vedė keliai į Romą

mistinę iš pradžių

vėliau realią kaip motiną

tą miestą burtažodį kartojo vaikiams

ir melžėjai šėrikai tėvai

netekę vilties po giedro dangaus stojusio pragaro 

jie prisiriję iš nevilties kurcinio ašarų kartais ir uždainuodavo

ko nutilo dainos

ar deklamuodavo

stalino naktį parvežtą 

internacionalistų  driskų himną

partija močiutė

mums žadėjo rojų

O dabar iš šūdo

neištraukiu kojų

į miestą 

į miestą

vis smarkiau ragino savo vaikius

ir melžėjos šėrikai tėvai

ten jūs vargo nevargsit

———————————————————-

vieni pasiekė Romą

kiti miesto nepriėjo