Raimonda Mikuckytė

Rašymo malonumas

jeigu rašyčiau naktimis

manęs nekankintų sapnai

kuriuose gailestingosios seserys

karo lauke skaičiuoja žuvusiuosius

arba apie vaikus

kurie nežino kas jų tėvai

jie vaikšto pakraščiais

ir neranda

namų tėvų sesių brolių

nežino kada jiems laikas gimti

jeigu rašyčiau naktimis

nemigos būtų kitokios

jos lyg žvirbliai

sutūptų ant palangės

ir tylėtų

jeigu rašyčiau

apie juodvarnius

jie atvirstų į brolius

nereikėtų jiems plunksnų šukuoti

ir jų sapnuoti

kai nerašau

Ne tik apie

traukiniai traukiniai traukiniai
jų dundėjimas aidi per miglą 
lyg laukinių mustangų banda 
lyg perkusiniais grotų poetas 
savo knygon sudėjęs sapnus 
jis daugiau niekados negiedos 
apie amžinus sodus kuriuos 
jau senokai aplenkia ruduo 
pašnibždom jis kalbės 
su mustangų banda 
apie moters krūtis 
apie liemenį jos 
jau daugiau negiedos 
tik kalbės pašnibždom 
kai dundės ir dundės 
traukiniai traukiniai 

Laikas keičia viską

šis vakaras toks pilnas aritmijos

net gegutės kukuoja kitaip

lyg valandos būtų

visiškai pasiklydusios

tarp rodyklių rodančių kryptį

vėjui nešančiam žinią

apie tą laiką

kai minutės reiškė daugiau

negu metai

klajojančių benamių

nesuprastų kaminkrėčių

mes žaidėme tada

vakarų nebuvo

naktimis virsdavom paukščiais

sapnuodavom nemūsų laiką

rytais sparnus palikę

laukdavom delčios

bet vėtrungė pakeitė kryptį

ir toks skaudžiai raudonas

šis vakaras ant stiklo

aritmiškai tiksi

Vakaro kontūras

toks tirštas vakaras

lipnus tarsi po karštinės

norėčiau nusirengti odą išsinert

iš atminties

užmiršti žingsnių aidą

dar menamą šaltam asfalto patale

žodžius raides ir tuos

kampuotus kontūrus

kurie aplankę jau nebepalieka

net juodvarnius kartojančius

vis tuos pačius rytus

ant mano medžio

įsirėmusio į dangų

kai debesys būriais

į mūšio lauką traukia

norėčiau nusimesti odą

ir išdidi

lyg išvaryta iš namų

nėščia skalbėja

prie tavo vartų

mūsų praeitį palikt

Eilėraščio gimimas

šiąnakt buvai pradėtas žvaigždžių spiečiuje

ant žemės sirpo vyšnios

jų spalvos nesimatė

tamsoje

varnas varnui

netyčia tyčia iškirto akį

jiems nepasakė kad taip nebūna

būna ir ne taip

nubyra vyšnios dar neišnešiotos

maži vaikeliai renka deda

į burną į krepšelį

krepšelį senelio pintą

renka ir deda

jiems niekas nesakė

kad vasarą sniegas kalnuose miega

sapnuoja vaikelius ir vyšnias

taip ir gimsta

neateina iš niekur

Viskam savas laikas

mano mylimasai
vis klausi kas bus
kai išskris gandrai
tau niekas nesakė
kad debesys ant žemės
nusileidžia tą naktį
žiogai sudėję smuikus
savo dievui meldžiasi
atsiveria ežero akis
ir išplaukia undinės
susitikti su miegančiais žvejais
jos niūniuoja lopšinę
tokią liūdną
net miegas pasitraukia
mano mylimasai
gandrai snapuose
išsineša rugpjūtį

Apie nemiegančius

naktimis traukiniai važiuoja

vis dažniau

lyg norėdami išvežti

visą dienos šviesą

jie prasilenkia nežiūrėdami

vienas į kitą

tik ūkteli ir nudunda

paskui

negaliu užmigti

varnos susiliejusios su tamsa

ir medžiais

nutyla

jų nemigos kitokios

negu balandžių

tik sapnai vienodi

manęs jie nelanko

o jei ir užklysta

tokie trumpi

kaip žaibo blykstelėjimas

kaip kirtis

skauda ilgai

paskui

negaliu užmigti