Arvydas Genys

Kniūbsčia obelis

Obelis kniūbsčia – tai lauk žinios –

Žolėje žieduota, šaknys gyvos,

Bet pusiau nutrūkę po žiemos…

Tai liūdniausias vasaros motyvas.

Pridengiau šaknis gyva žeme –

Niekaip sengalvėlės nepakelsiu.

Obuolius ji mezga dar šiame

Liūdname pasauly… Amžių balsas

Tampa mums Gyvenimo medžiu,

Andai gundęs vaisiais Pažinimo.

Ir net kniūbsčią obelį meldžiu:

nenudžiūk. Iškęsk dar vieną žiemą.

Žolinė. Baltieji kardeliai

Rožės nušalo, bet baltieji kardeliai –

artėjant gimtadieniui – ne kartėliai,

kai žvanga pasaulis kruviniausiais kardais.

Menam žiedus Žolinės, jie kaip kadais

Mus čia žavėjo, draudę dygliais

Meilės įkarščius: karšt jiems neteks ilgai…

Stagarus tuos dygliuotus nukarpyti netrukę,

Įžvelgiam tarsi pro laiko rūką:

Kitąmet šildys rožės tavo ir mano akis.

O tie baltieji, tarsi pašto karveliai,

Štai jau aplankė. Tolsta seni kartėliai.

Kitiems keliauninkams

Kilk kryžkelės vertikale, keleivi pilkas,

išblyškęs lyg šešėlis gyvo Žodžio,

kai tirpsta pilnaties šviesusis sakramentas

dangaus burnoj. Tegu tarp dulkių uodžia

tave pasekęs paikas, nepatyręs

bendrakeleivis, nors ir atsilikęs

per septynias mylias it šauksmas tyruos.

Bet tikintis: tiesa čia pat, už vingio…

Tikrasis Kelias tavyje; tai kelias,

jau Išėjimo knygoje minėtas…

O pakelė erdvi, kraujažolės ten kalas

daigais nekalto kraujo… Juk nesi nomadas,

kurį grėsmė, vienatvė, o gal skurdas

jau išbloškė į šalį nesapnuotą.

Dabar sapnuok, vis klausinėjęs: kur tas

Pašaukęs mus?.. Juk tavyje – tas Sodas…

Pandėlio mandalos

Prie kultūros centro už bažnyčios Pandėlio

po Mišių už mamą pasitiko mandalos

iš žiedų vėliausių tarsi lapai parko

čia atlėkę man sušvito ar tai

ratilai sapnų ar simboliai likimo

tūkstančiams dienų praslinkus nepradingo

liko atminty pro ašarą lyg vakar

kai ir kalendoriuos tolo vasara

mintimis grįžtu tenai į Pandėlį

kur žiedus vėliausius šalnos kanda

už dvibokštės svydinčios bažnyčios

kad  lyg parko lapas neišnykčiau

įkalnėje ten gimiau sekmadienį

ir sapnus man eilės vertė mandalom

Su Knutu Skujenieku Druskininkų parke. 2004

• Knutu  knutu juos?..

                                              Smėlsta, bet išlieka

skuja ir Knuto šypsenėlė parke

po arka debesies, pušynui plinkant.

Ir žodžiai: “Viskas čia gražu. Bet, varge,

kam savo nuoskaudas senąsias aitrint…

Kas buvo – atvaizduok arba iškęski.

Vėl po velėna kišt savęs neverta.

Net ir tremty mane gaivino giesmės

ir maldos, juokas, dar ir kelios knygos,

arbatos deginantis, prieš užmingant,

gurkšnelis – be keiksmų, be sargo.

Mordovijos snieguos taip tirpo lageris…“

O šventė – čia. Vilties skuja pasmėlus.

Mus gluosniai glaus abipus Nemunėlio.

Tarp netikėtų epitafijų

Prie žemės krašto priartėjęs, nedvejok

ir nesidvejink. Neskubėjom mudu,

Viltie, ulone Amžinybės… Jok

pro Eldorado kraterius nuliūdusius.

Ir net šypsokis tiems grasiems laikams.

Bet nesigundyki su jais tapatintis.

Tiesos ir laisvės siekęs – bent vaikams –

palieka netikėtą epitafiją:

”Nesigailiu, nespėjęs sugrąžint

gyvenimo lyg angelo, pradingęs

už kampo Viešpatie…“O ten kažin

kokia duobe ištrykšta dangūs?

Viltie, ulone Amžinybės, nebijoki:

už Eldorado – užmarštis ir juokas.  

Vytauto Kazielos nuotr.