LINAS UMBRASAS

***

šiandien snigo

čia tikriausiai nuo tų žydinčių pienės pūkų

iš seniai prabėgusių pavasarių

ir iš tų , kurie taip skubėdami dar laukia

***

1

Patikėjau kinų kerėtojai

savo skaudulius

palikau mažos krautuvėlės

kampe tarp arbatų

ir auksinių ūsuotų drakonų

tarp kiniškų trumpaamžių

baterijų ir nebrangių

virdulių

tarp matricos

tarp amžinųjų ir beribių

amazonės ir ali baba

medžioklės plotų

ir niekučių

galaktikų

virsių ramybės arbatą

penkis kart perkošdamas

nusilenkdamas saulei

vėjui ir kalnams

2

mokytojau

išlukštenkit man

dar vieną pranašystę

iš naujo gyvenimo

kokono

padėk ranką

ant pagalvėlės

čia laikrodžio

nereikės

pirštais suranda

pulsą

tavo širdis gera

klausyk ir

girdėk

***

Viskas baigėsi

ir viskas prasidėjo

tu netobulas

ir mes netobuli

netobulas ežero

kranto išlinkimas

netobuli asimetriški

medžiai

tobuli netobulume

didžiausi karai vyksta

mūsų viduje

kad ir kiek kartų

bandžiau iš nuolaužų

sudėlioti seną pasaulį

vis gimsta naujas

eik vaike, eik

***

Žodžiai kuriems

nereikia apšvietimo

dekoracijų, makiažo

šarvų, kai jie atskrieja,

nepadeda jokios

internetinės vienetų ir

nulių prikaišiotos sienos

viduje kažkas

kalasi sukasi

sukasi, keliasi

taip naujai

lyg nežinotum

ar juos pasakysiu

ar juos pasakysi

kai tik ištarsiu

tada,

žinok

tada

širšės pragraužė

sodo langines

į mano

sudegusią

vasarą

dryžuoti plėšrūs

poliruoti kūnai

traška

trikampiuose

langinių koriuose

daužosi į

stiklus

šalmuotos dviratininkės

vasarose be šalmų

ir be stabdžių

įsibrovė

lyg priekaištas

kaip prasigraužti

atgal per užšpakliuotus

langų rėmus

kur

įkalčių

inkliuze

palikti sakuoti

netirpstantys

mano pirštų

antspaudai