Lina Navickaitė

Viena nesusitikimų istorija

atsisveikinant paprašau:

užeik nors kada –

kada nors – atsakai

ir kartu gal

per daug

mandagiai nusišypsom

priešais laisvė

     alėja

bižuterijos

            krautuvėlė sutemus

taip ir liko

nors kada kada nors

plento bitės tebedūzgia

ilgesį

lango korį apspinta

už stiklo

toks tolimas

kada nors nors kada

kol dar grįžta

kasmet

ta pati vasara

ir pamažu

sensta

drauge su manim

***

tavo žmonės išeina

ir virsta

paveiksliukais albumuose

atminties atvirukais

prieš Kalėdas

dekoruotais

auksu ir aureolėmis

paskui traukias lėtai

iš magnetinio

ilgesio lauko

tolsta ir blykšta

tik užšalusi upė

tas laikas bekryptis

negrįši

nors niekas nedingo

ledo langą

atšildai kvapu

ir kas atitirpsta

viską matai

Pramuši ledą – randi sidabrą

kas dieną seki apytikrius

ženklus

(kitokių neduota)

štai kad ir šitas

senas

balto fajanso

indas

sidabruotais kraštais

matai

vos tik nukreipi

žvilgsnį nuo to

ko nėra

ir vėlei

gera mums čia būti

iš pramušto sidabro

upės

Taboro šviesa

Iš paskutiniųjų

kvaila vaikytis to kas neįmanoma

kas rudenį

dangstyti vienmetes gėles

užsispyrusiai laistyti

nudžiūvusį rododendrą

neva gelbėti pasaulį

smilkstantį laiko krematoriume

ir šito nepastebintį

nors tai visada tik laiko klausimas

retoriškas klausimas laikui

atsigręžus

į sunaikintą Sodomą ir sodą

reikėjo neatsigręžti

neišsigąsti nenuleisti

į dulkes inkaro

bet dabar jau eiki

prieš šalną

dangstyti savo vienmečių

vienkartinių vienatinių

bandyk

šaukštu išsemti mirtį

pramušti kakta

rudenį

nušveisti

odą ėdančią

dar vienos šalnos druską

o toliau

       toliau juk kaip visada – – –

tiktai laikiniausieji tokie ryškūs –

gėlės-kometos

iš paskutiniųjų skriejančios

lapkričiu

Apie rudenį ir viltį

tik eilinis

rudens išbandymas

dar vienas uždegimas

ir užgesimas

vilties

bekartojant

kad į šitą pasaulį

investuota pakankamai

meilės todėl

net nužydėjimai

duženos plėnys

uždegimai ir užgesimai

nieko nekeičia

todėl galbūt

pabaigoje atsinešiu jį –

saują dulkių dėžutėje –

ir prašysiu:

Viešpatie paliesk

kad suliptų

viena prie kitos

viena po kitos

atsivertų kaip akys

kaip miestas

kurio nenuslėpsi

ant kalno

vidurnaktį

ir viskas

įvyks – – –

Menamos šviesos adresu

tų kraštų paštas

stebėtinai uoliai

pristato siuntas

štai ir dabar

kokią žinią tau neša

spurdantis drugelis voke?

laiškas iš tamsoj

ūžiančio Babilono?

kodėl ir vėl

pažiūrėsi

nors niekad

nelauki

nors kai išsiskleis

sparnai

į akių dugną

vėl pažirs užnuodytos

dulkės

ir ilgai dusins

neapgyventų

didmiesčių smogas?

***

degančiais žaizdų

labirintais juodu

mirties tuneliu

ateini

ir dabar

net kai viskas

baigta vis tiek

dar lieka

šviesa

taško gale