prieš paskutinį mūšį
1
iš vaikystės jis beveik nieko neprisimena
tiksliau atsimena girtą tėvą
grįžusį namo su mediniu arkliuku rankose
su nauju arkliuku bet nulaužta uodega
kitądien prie pat parduotuvės ją rado kaimynė
tėvas dėkojo nudelbęs akis
o jis prajodinėjo traumuotą arkliuką
kalavijo vietoj į dešinę čiupo uodegą
ir išjojo į mūšį – vaduoti pagonių sielų
vaizduotėje susitikęs vilkus
pasislėpė degtukų dėžutėje
iš baimės
nuo jų galvučių nukramtė sierą
o mūšyje degė narsa
grįžęs namo nesigyrė savo žygdarbiais
buvo orus
2
paauglystėje veidą išmušė spuogai
turbūt nuo pieno ar dar nuo ko
žodžiu
jis gėdijosi mergaičių
mintyse vėl norėjo
būti karžygiu tačiau bijojo
kad susitikęs vilkus jau netilptų į degtukų dėžutę
be to
po Pirmosios Komunijos
abejojo ar pagonys turėjo sielas
o kur dabar yra tėvo siela – nežino
bet prisimena kad pats neturėjo vaikų
kuriems girtas kada nors parneštų arkliuką
kad jie liuokteltų virš vilkų gaujos
apie keliautoją ir viršukalnę
nesusiklijuoja žemėlapių iškarpos
keliautojas rodosi skaidosi į molekules
tampa blusa
įstrigusia viršukalnės kailyje
vėjas rūpinasi kryptimi
saulė džiovina iškarpas
stryktelk aukštyn
gal tave iš kilpos paleis po sniegu susiraitęs
šuntakis
praradęs gebėjimą užuosti tabaką ir dulkes
jis teišgali atgaminti abstrakčius vaizdinius
įkalintus praeities drobėje
saulė nuo jų laižo šerkšną
molekulės nesusitaiko su irimu
bet kojos po savimi nejaučia šuntakio
pojūčiai apsitraukia ledu kurį skaldo
žieminiai žaibai kol atsiveria vasaros lietūs
nuo tabako lapų plaunantys dulkes
suplaktas į kalnus: ten
yra šuntakio kilpa užveržusi keliautojo koją
o jis pats sėdi ant žemėlapio iškarpos
tame taške
iš kurio manėsi kyląs į aukščiausią viršukalnę –
sulig vienu blusos stryktelėjimu – sudie,
sugrįžęs
atsisveikinimas su kaliause
tą šiaudinę skrybėlę kuri kabo ant vinies
prieš trisdešimt metų nuo galvos nupūtė vėjas
o tada pervažiavo automobilis – nebegalėjau nešioti
įkaliau vinį į sieną pakabinau – iki šiol nebejudinu
kai pažvelgiu į ją – prieš akis tuštuma
trisdešimties metų gilumo
nei perplauksi nei pereisi nei atsitversi
per tą trisdešimt metų darže susidėvėjo kelios kaliausės –
jaučiuosi užmirštas niekam nereikalingas
jei apie orus nepasikalbėčiau su radijo imtuvu
nežinočiau – sninga ar lyja
kartais pagalvoju kas atsitiko tam automobiliui
ir jo vairuotojui – – –
***
pavasaris
įniršusi uodo patelė
iš ožkos snukio siurbia kraują
upėje čiuožikas lekia prieš srovę
o ant kranto rusvėja vaikų blauzdos
pakalnučių taurelės kvepia moterų plaukais
blizga rasos karoliukais
po debesimis sėdi pražilę vyrai
lošia kortomis
svarsto ar vasara atsivers ar prasivers
Daugiau straipsnių
Anna Auziņa. „Buveinė“. Romano ištraukos
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius