2024-05-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Viktoras Rudžianskas

prieš paskutinį mūšį

1

iš vaikystės jis beveik nieko neprisimena

tiksliau atsimena girtą tėvą

grįžusį namo su mediniu arkliuku rankose

su nauju arkliuku bet nulaužta uodega

kitądien prie pat parduotuvės ją rado kaimynė

tėvas dėkojo nudelbęs akis

o jis prajodinėjo traumuotą arkliuką

kalavijo vietoj į dešinę čiupo uodegą

ir išjojo į mūšį – vaduoti pagonių sielų

vaizduotėje susitikęs vilkus

pasislėpė degtukų dėžutėje

iš baimės

nuo jų galvučių nukramtė sierą

o mūšyje degė narsa

grįžęs namo nesigyrė savo žygdarbiais

buvo orus

2

paauglystėje veidą išmušė spuogai

turbūt nuo pieno ar dar nuo ko

žodžiu

jis gėdijosi mergaičių

mintyse vėl norėjo

būti karžygiu tačiau bijojo

kad susitikęs vilkus jau netilptų į degtukų dėžutę

be to

po Pirmosios Komunijos

abejojo ar pagonys turėjo sielas

o kur dabar yra tėvo siela – nežino

bet prisimena kad pats neturėjo vaikų

kuriems girtas kada nors parneštų arkliuką

kad jie liuokteltų virš vilkų gaujos

apie keliautoją ir viršukalnę

nesusiklijuoja žemėlapių iškarpos

keliautojas rodosi skaidosi į molekules

tampa blusa

įstrigusia viršukalnės kailyje

vėjas rūpinasi kryptimi

saulė džiovina iškarpas

stryktelk aukštyn

gal tave iš kilpos paleis po sniegu susiraitęs

šuntakis

praradęs gebėjimą užuosti tabaką ir dulkes

jis teišgali atgaminti abstrakčius vaizdinius

įkalintus praeities drobėje

saulė nuo jų laižo šerkšną

molekulės nesusitaiko su irimu

bet kojos po savimi nejaučia šuntakio

pojūčiai apsitraukia ledu kurį skaldo

žieminiai žaibai kol atsiveria vasaros lietūs

nuo tabako lapų plaunantys dulkes

suplaktas į kalnus: ten

yra šuntakio kilpa užveržusi keliautojo koją

o jis pats sėdi ant žemėlapio iškarpos

tame taške

iš kurio manėsi kyląs į aukščiausią viršukalnę –

sulig vienu blusos stryktelėjimu – sudie,

sugrįžęs

atsisveikinimas su kaliause

tą šiaudinę skrybėlę kuri kabo ant vinies

prieš trisdešimt metų nuo galvos nupūtė vėjas

o tada pervažiavo automobilis – nebegalėjau nešioti

įkaliau vinį į sieną pakabinau – iki šiol nebejudinu

kai pažvelgiu į ją – prieš akis tuštuma

trisdešimties metų gilumo

nei perplauksi nei pereisi nei atsitversi

per tą trisdešimt metų darže susidėvėjo kelios kaliausės –

jaučiuosi užmirštas niekam nereikalingas

jei apie orus nepasikalbėčiau su radijo imtuvu

nežinočiau – sninga ar lyja

kartais pagalvoju kas atsitiko tam automobiliui

ir jo vairuotojui – – –

***

pavasaris

įniršusi uodo patelė

iš ožkos snukio siurbia kraują

upėje čiuožikas lekia prieš srovę

o ant kranto rusvėja vaikų blauzdos

pakalnučių taurelės kvepia moterų plaukais

blizga rasos karoliukais

po debesimis sėdi pražilę vyrai

lošia kortomis

svarsto ar vasara atsivers ar prasivers