2023-02-07

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Skeldėjančios sekundės

Tomas Vyšniauskas

Jutta Noak. Laikas pralenkia mus. Eilėraščiai. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2022. 120 p.

Dažno poeto plunksną vilioja tiek laiko matmens reliatyvumas, pasidavimas subjektyviam jo traktavimui, tiek šios dimensijos visuotinumas ir atsparumas realiai individo įtakai. Materijos laikinumo įsisąmoninimas ir senkančio laiko pajauta tampa ne vieno eilėraščio leitmotyvu. 2022 metais išleistas poetės ir prozininkės Juttos Noak eilėraščių rinkinys „Laikas pralenkia mus“ (leidykla „Kauko laiptai“) savuoju pavadinimu tarytum sufleruoja skaitytojui, jog šiam matmeniui knygoje skirta daug dėmesio.

                      Rinkinio tekstuose laiko dramatiškumas išreiškiamas per materijos laikinumo pabrėžimą, o tuo pačiu ir būties netvarumo išryškinimą. Žydintis sodas nesuvokiamas be kelmo vaizdinio. Lyrinis subjektas, pastebėdamas gamtoje ištinkančius nyksmo procesus (dažname eilėraštyje veikėjui priskiriamas stebėtojo vaidmuo) suvokia ir savo paties laikinumą. Kita vertus, materijos trapumas nenuneigia tolimesnių egzistavimo perspektyvų kitokiomis formomis: „akimirkos duotybė / dygsniuoja / žodžius / užrašo / pirmą sakinį / ir / neišvengiamu teksto tęsiniu / iš priverstinės izoliacijos / išvaduoja / kūną“ (p. 7). Pastebimas ir tam tikras cikliškumas, atsinaujinimo galimybė, baigties virsmas nauja pradžia. Tiesa, tai, kas globaliai gali būti traktuojama kaip neišvengiama kaita, individo lygmenyje įgauna dramatiškumo atspalvių: „pasaulis suskamba kūdikio balsu / ir kiekvieną gimties dieną / sukelia palaimos ekstazę / kad tu esi ir skausmą / kad aš neilgai būsiu“ (p. 43). Įdomiai laiko ir erdvės išsiskyrimas pabrėžiamas eilutėse: „tvari realybė pakvimpa atodrėkiu / diskantu suskamba vakaras // vaikystė tolsta“ (p. 52). Viena vertus, esamasis momentas tarytum fiksuoja tikrovės vaizdinį, kita vertus, jų kitimas vis labiau tolina nuo pradžios taško. Realybė suvokiama ne kaip sustingęs paveikslas, o kaip kino juosta, kadrų kaita. O jei vizija ir fiksuojama, ji lieka neatspari laiko poveikiui: „vaizduotė / užfiksuotą akimirką / išplėtoja / iki turinio / kuris raukšlėjasi / nuo drėgmės / kaip žodžiais išmargintas / baltas popieriaus lapas“ (p. 56).

                      Rinkinio pavadinime laiko įvaizdis tarsi pakeliamas į kitą lygmenį  – pastebint sąlyginumą ir subjektyvų traktavimą („pralenkia mus“), jis tarsi įgauna subjekto (o ne pasyvaus mato vieneto) funkcijų, taip sumenkindamas individo vaidmenį vyksme. Ne viename eilėraštyje laikui priskiriamos įprastai jam nebūdingos, su materija sietinos savybės: „užsitrenkė diena / kaip namų durys // suklykė laikas“ (p. 47) ar „rašau / Tau / LAIKĄ / ant / slenkančio debesies / ant / tekančio vandens“ (p. 34). Knygoje eilėraščio subjektas tarytum išbukinamas, integruojamas į aplinkoje vykstančius procesus iki neatsiejamo tapatumo: „neatsiejama upės tėkmė / pulsuoja / kaip kraujas venose / … / baltomis bangų keteromis / iškyla / apie žmogaus likimą jūruoja“ (p. 69). Kaip galima išeitis pateikiama egzistavimo „tiesiog“ galimybė, pasidavimas aplinkoje vykstantiems procesams. Taip tarsi patvirtinama aplinkos įtakos būtinybė individo egzistencijai: „esu tuščia lyg balionas / netyčia paleistas / nedrausmingo vaikigalio / … / vien aukščio pojūtis / pripildo balioną / žemės ir dangaus turiniu“ (p. 80). Kaip galima egzistencijos tęstinumo prielaida iškeliama menas, kūrinio svarba. Knygos tekstuose aktualizuojama (kone sakralizuojama) kalba („trokštu išgelbėti gyvus žodžius / atsargiai renku juos / siekdama daiktų ir reiškinių prasmingo tarpsmo / be galo geidžiu / kad žodis išgelbėtų mane“ (p. 75) o dailė, vizualiai užfiksuodama akimirką tarytum sustabdo laiką, įrėmina ir materializuoja būtį („porėmis – bendras vardiklis / kompozicinis vienetas // juodo taško esmė baltoje drobėje“ (p. 85).

Eilėraščiuose šmėsteli ir bildukas, ir šėtono balsas, ir puvėsiai, ir lašantis kraujas, ir kaukolė, ir pūliniai, todėl neišeitų tekstų apkaltinti subtilumu ar nusaldinimu. Knygoje juntamas bodėjimasis kasdienybe, nusivylimas esatimi, nostalgija prabėgusioms dienoms („žolynai / lipo prie kūno / tempė / link dugno / kilo dumblas / sklido puvėsių kvapas // prieštaringi jausmai / gniaužė širdį / naikino viltį / vėl / apsigyventi / vaikystės rūmuose“ (p. 24). Ryškesnė rinkinio savybė yra gausus abstrakcijų naudojimas: sapnas, kasdienybė, ilgesys, grožis, tolerancija, kantrybė, beprotybė ir pan. Toji abstrakcijų gausa atrodo tarytum bandymas atsiriboti nuo asmeniškumų, dienoraštinio formato ir perkelti tekstą į universalizuotą bei adaptyvų literatūros lauką: „provincijos romantika / dramatišku koloritu spalvina žemišką vienatvę // žaltvykslė tylos tvenkinyje“ (p. 29). Yra ir bandymų dekonstruoti reiškinius, priskirti daiktams įprastai nebūdingų savybių (ar atvirkščiai – išreikšti materialiai bruožais neapčiuopiamus dalykus) ir, sakykime, „žemiškesnių“ pamąstymų apie meilės prigimtį („skvarbūs žvilgsniai / siekia gelmę / lūpų lytėjimas / apnuogina sielas / sulydo kūnus / ir atveria / žodžio hautnah esmę“ (p. 39) ar „meilė ir neapykanta / dvi versmės – viename / dvi galios / kovoje / dėl amžinosios meilės“ (p. 45). Man labiau prie širdies tie rinkinio tekstai, kuriuose krentama į paradokso glėbį, tegul ir balansuojant ant manieringumo briaunos: „marmurinis dangus / stingdė šalčiu // ledu slydo gyvenimas“ (p. 46). 

J. Noak eilėraščių rinkinys „Laikas pralenkia mus“ – knyga apie individo vaidmens blukinimą visumos vyksme. Pastebint laiko matmens svarbą ir galią, konstatuojant materijos laikinumą, akcentuojant abstrakcijas, priskiriant lyriniam subjektui stebėtojo vaidmenį, tapatinant asmenybės jausenas su gamtoje vykstančiais procesais, pabrėžiamas žmogiškosios būties netvarumas. Vienatvė, ilgesys, senkančio laiko pajauta suvokiami kaip neišvengiama virsmo ir visumos vyksmo dalis. „Koks ilgas / gyvenimo kelias // lyg begalybė / aritmetinėje progresijoje // koks trumpas / pats gyvenimas // lyg kometa / praskriejusi dangumi“ (p. 111), –  laiko ir erdvės reliatyvumą, priklausomą nuo visuotinio traktavimo ar individo pozicijos, konstatuoja eilėraščio subjektas. Kometos sušvyti ir užgęsta. O štai dangus yra begalinis.