Jurgos Žąsinaitės romano Stipresnė už likimą pristatymas

Romane Stipresnė už likimą atskleidžiama mažai kam žinoma vieno iš gražiausių Lietuvoje Ilzenbergo dvaro šeimininkės, garsaus Rumunijos intelektualo ir politiko Tito Majoresku dukters Livijos Majoresku-Dimšienės gyvenimo istorija. Buvusi Rumunijos karalienės Elžbietos freilina Livija Majoresku ištekėjo už Lietuvos lenkų bajoro, inžinieriaus Eugenijaus Dimšos ir, jam įsigijus Latvijos pasienyje įsikūrusį Ilzenbergo dvarą, atvyko čia gyventi. Ilgio ir Apvalaso ežerų apsuptyje stūksančiame dvare ji praleido ne vieną dešimtmetį. Ištvėrė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų grėsmes, palaidojo savo jauniausiąją dukrą, tėvą, vyrą, išgyveno artimųjų tremtį į atšiaurų Sibirą. Tačiau nepaisydama didelių išbandymų ir neretai moteriškiems pečiams per sunkios naštos, ilgus metus šeimininkavo Ilzenbergo dvare, rūpinosi ne tik čia dirbusiais žmonėmis, jų šeimomis, bet ir kultūriniu, visuomeniniu, lietuvybę puoselėjančiu gyvenimu.

Publikuojame pirmąją romano dalį.

Jurga Žąsinaitė

Stipresnė už likimą

Romanas

I DALIS

ANGELŲ VAGYSTĖS

Tačiau kalbėkime apie vaikystę, nes tik ji viena džiaugsminga ir tyra.

Jonas Kriangė „Vaikystės atsiminimai“

Jasai, 1863 m.

Buvusioje Moldavijos kunigaikštystės sostinėje aušta vaiskus pavasario rytas. Pirmieji saulės spinduliai nutvieskia į aukštą žydrynę šaunančias Šv. Trijų Hierarchų cerkvės smailes. Beveik prieš porą šimtmečių šioje šventovėje susituokė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila ir turtingo Moldavijos valdovo Vasilės Lupu dukra Elena Marija. Tada Jasus irgi budino pavasariškai šėlstantis kovas. Po iškilmingų cerkvėje įvykusių jungtuvių jaunavedžiai per Kamenecką-Podolską patraukė į Varšuvą. Vėliau keliauta į Vilnių ir Kėdainius.

„Koks tas kelias nuo Moldovos aukštumoje, abipus Bahlui upės, įsikūrusių Jasų iki Lietuvos? Kokiais ratais per neaprėpiamas platybes reikia riedėti?“ – atsisveikindama su savo gimtuoju kraštu galvojo vos dvidešimties metų sulaukusi Marija Lupu-Radvilienė. Į Lietuvą ji atsivežė vieną didžiausių tuo metu kraičių – net šešis šimtus tūkstančių auksinų. Tiesa, kelias iki Lietuvos buvo varginantis ir ilgas, per ilgas į vos dešimtį metų trukusią santuoką.

***

1863 m. kovo 28 dieną Jasuose, vos už kelių kvartalų nuo Aleksandro Jono Cuzos universiteto, pro nesandarų medinio namo langą išsiveržė skardus kūdikio riksmas. Klara Kremnic-Majoresku, būsimo Rumunijos ministro pirmininko žmona, pagimdė mergaitę.

– Livijus, – gniauždama kruviną paklodę, sukuždėjo Klara. – Jo vardas bus Livijus.

– Ponia, gimė mergaitė, – įduodama gimdyvei kūdikį, tarė prakauli akušerė.

Užsimerkusi Klara iš gniaužtų paleido paklodę. Sulaikiusi kvapą, nė nekrustelėjo. Po kurio laiko išspaudė:

– Vadinsiu ją Livija.

***

Karpatų ir Dunojaus krašte auganti mergaitė nežino nė vienos rumunų liaudies pasakos – iš Berlyno kilusi motina jai seka vien tik vokiškas, o moksliniais darbais užsiėmęs tėvas pasakoms neturi laiko. Livija nieko nėra girdėjusi ir apie Transilvanijos miškuose esančioj Brano pily gyvenantį grafą Drakulą. Dar praeis ne viena dešimtis metų, kol pasirodys airių rašytojo Bramo Stokerio romanas Drakula, kuris praneš pasauliui apie du šimtus kilometrų į šiaurę nuo Rumunijos sostinės Bukarešto stūksančią pilį ir joje siautėjantį žiaurųjį Valachijos princą Vladą III Drakulą.

Mažoji Livija lyg gyvas sidabras. Ji spėja išgirsti, ką su savo bičiulėmis kuždasi jos plačiaveidė, raudonskruostė mama, ką solidiems svečiams postringauja barzdotas tėvas. Abu tėvai retai kada kalbasi. Livijos motinai visai nerūpi kadais ją Berlyne prancūzų kalbos mokiusio, dabar jau sutuoktinio reikalai. Jis jų turi tiek daug, kad visų ir nesupaisysi. Šiuo metu jam labiausiai rūpi Livijos gimimo metais Jasuose įsteigta literatūrinė draugija Junimea (liet. Jaunystė). Titas Majoresku – šios draugijos dvasinis lyderis, rumunų literatūros kritikos pradininkas. Jis entuziastingai remia modernizmą, bet priešinasi netinkamam ir paviršutiniškam Vakarų meno kanonų taikymui, aukština kūrinio estetinę vertę. Livijos tėvui talkina ir žymiausias rumunų romantikas Mihajus Eminesku, ir pačios žaviausios Rumunijos intelektualės. Mylinčios moterys Titą Majoresku lydės iki pat paskutinės jo gyvenimo dienos. Pati svarbiausia iš jų – sesuo. Ne motina, ne žmona ir ne kuri nors meilužė. Dvejais metais už Titą vyresnė Emilija Majoresku buvo įtakingiausia jo gyvenime moteris. Viename iš savo laiškų, adresuotų Emilijai, Titas rašė: “Jei tik žinotum, Emilija, kaip stipriai tave myliu. Mudu esame sukurti vienas kitam, galime dalytis mintimis ir jausmais, galime sustabdyti laiką ir siekti svaigiausių aukštumų. Esame viena būtybė, padalinta į atskirus kūnus.”

Studijuodamas Berlyne ar Paryžiuje, Titas nuolat ilgėdavosi sesers, jos rūpestingo žvilgsnio, šiltos šypsenos, padrąsinančio rankos paspaudimo. Bet labiausiai jam trūkdavo judviejų pokalbių – spontaniškų, aštrių, pilnų sąmojo, lukštenančių pačias įvairiausias temas. Jie šnekėdavosi apie teisę, filosofiją, literatūrą, muziką, aukščio matavimą barometru, Romos respublikos istoriją nuo plebėjų tribūnų įvedimo iki Julijaus Cezario mirties, apie rumunų kalbą, keliones ir moteris. Apie jas daugiausia. Prieš pradėdamas susitikinėti su kuria nors dama, Titas visada klausdavo sesers patarimo. Emilijai atskleidė ir slaptą savo ketinimą vesti vieną iš advokato Georgo Kremnico (kurio keturis vaikus mokino prancūzų kalbos) dukterų. Ne, Klaros jis nebuvo įsimylėjęs, bet toji nedidelio ūgio, apvalaina mergaičiukė jį traukė savo paklusnumu, nežinia kur droviai šaudančiomis akimis ir santūria, niekad juoku nepratrūkstančia šypsena.

– Bet Klara juk tavo mokinė, – nusistebėjo Emilija, išgirdusi Tito svarstymus apie planuojamą santuokinį gyvenimą.

– Taip, labai gera mokinė.

– Ar todėl ir nori ją vesti? O jei tavo pamokos Klarai nusibos? Arba tau įgrįs ją mokyti?

– Tada vėl tavęs prašysiu patarimo.

– Kai kada mano patarimai gali ir nepadėti.

– Dar taip nėra buvę, Emilija.

Titas suspaudė delnuose kaulėtą sesers ranką. Nykščiu švelniai perbraukė per iššokusius jos krumplius. Neatlaikęs tiesaus moters žvilgsnio, nudūrė žemyn akis.

– O jei aš nepritarčiau tavo vestuvėms? – šyptelėjusi paklausė Emilija.

– Tada jų ir nebūtų, – nedvejodamas atsakė Titas.

Jam ištarus šiuos žodžius, abu pratrūko kvatotis. Juokas visada buvo jų slaptas suokalbis.

Emilija palaimino Tito ir Klaros santuoką. Ji žinojo, kad paimdamas į žmonas kuklią mokinukę, brolis taps dar jai artimesnis. Nes žmonės nesikeičia, jie žaidžia taip pat, kaip ir vaikystėje, tik vis kitais žaislais.

Berlynas, 1866 m.

1866 m. baigiantis kovui, Livijai suėjo treji. Tais metais ji pirmą kartą aplankė Berlyne gyvenančius senelius. Buvo per maža, kad iš tos kelionės ką prisimintų. Nei Brandenburgo vartų, nei karaliaus Henriko ir Operos rūmų, nei Šv. Jadvygos katedros ar neoklasicistinių Karališkojo teatro rūmų jos vaikiška galvelė neįsidėmėjo. Bet prakaulios močiutės grasinantis pirštas Livijai įstrigo ilgam. Pirmąsyk jį išvydo, kai nuo stalo su visa staltiese nutempė Bismarko troškinį. Tiesą sakant, ne tik išvydo, bet ir maža savo ausimi pajuto.

Tuokart su mama viešėdamos pas senelius, aplankė kurortinį Bad Pyrmonto miestą. Kadaise jame atostogaudavo turtingiausi didikai ir kunigaikščiai, lepindavę savo įmitusius kūnus mineralinio vandens ir purvo voniose, garinėse pirtyse, gydomosiomis žolelėmis kvepiančiuose pataluose.

Livijos motina troško likti Berlyne. Visa čia jai buvo sava, pažįstama, artima. Ji nemėgo Rumunijos. Jos nežavėjo nei milijonų paukščių ir skirtingų kultūrų pilna Dunojaus delta, nei kalnuoti peizažai, nei kvapą gniaužiantys tarpekliai ar smaragdiniai ežerai. Klaros širdies nepalenkė net vyro pasakojimai apie tai, kaip Transilvanijos saksonai – iš Vokietijos kilę Rumunijos gyventojai – dar XII-ame amžiuje ėmė kurtis Transilvanijos žemėse. Esą daugelis iš jų atvyko pakviesti Vengrijos karaliaus, kuris buvo užsimojęs sustiprinti savo karalystės gynybą.

Klaros niekas Rumunijoje netraukė ir nedomino. Prieš kelionę į Berlyną Titas jai pasiūlė aplankyti senuosius Dobrudžos kaimelius, kuriuose gyvena ne tik rumunai, bet ir totorių palikuonys. Žadėjo parodyti ir pirmojo krikščionybės skleidėjo Rumunijoje šv. Andriejaus paslaptinguosius urvus, o po to nusivesti pas vienuolius pietų. Tačiau Klara atsisakė drauge vykti.

– Kaip pamilti kraštą, kuris stebi tave grobuonio akimis? – įsistebeilijusi į mamos keptus sviestinės tešlos sausainius, išskiemenavo Klara.

Nežinia, ar tą klausimą išgirdo netoliese prie lango stovėjęs jos tėvas, advokato patarėjas Georgas Kremnicas. Atsisukęs į dukrą tarė:

– România Mare, Didžioji Rumunija – per didelė šalis, kad joje nerastum sau vietos.

– Tėti, tas kraštas man visiškai svetimas.

– Bet ir svetimame krašte gali turėti savo namus.

Klara pažvelgė į tėvą paguodos ieškančiu žvilgsniu. Suprato, kad padrąsinimo likti gimtinėje nesulauks. Privalės grįžti pas Titą į tą keistu gaivalu trenkiančią, nenuspėjamą, čigoniškom šypsenom vypsančią šalį. Ji negali elgtis taip, kaip trokšta širdis. Negali šokti į tuštumą.

– Išvyksim po poros dienų, – sumurmėjo Klara. – Šiuo metu Titas labai užsiėmęs, nenoriu, kad Livijos niurzgėjimai jį blaškytų.

Atsistojusi išžingsniavo iš svetainės. Pakilo laiptais į viršų, kur nedideliame kambariuke buvo užmigdžiusi dukrelę. Mažoji Livija, įbrukusi kumštuką į burnytę, kietai miegojo. Klara prisėdo šalia. Švelniai paglostė mergaitės tamsius, garbanotus plaukus, po apklotu paslėpė iškištą kojytę. „Čia būtumėm daug laimingesnės, – sukuždėjo. – Atsikratytumėm savo baimių.“

Nusukusi akis nuo miegančios Livijos, Klara mėgino sau atsakyti, kokios baimės ją apnikusios. Likti vyro šešėly? Būti atstumtai? Pamirštai? Nemylimai? Neįstengti pačiai mylėti?

Rumunijoje nieko neįstengtų įsimylėti. Tie laukiniai kalnai, grėsmingos pilys ir bažnyčios kaskart jai atvykus savo smailėmis perveria širdį. Argi gali sužeista širdis ką mylėti? Berlyne buvo kitaip. Jei Titą būtų sutikusi Jasuose, Bukarešte ar net viename iš gražiausių Transilvanijos miestų Brašove, ji tikrai nebūtų įsileidusi jo į savo baikščią širdį. Bet tėvų namuose Berlyne Klarą prancūzų kalbos mokinęs juodaakis rumunas Titas Majoresku atrodė itin pakantus, švelnus ir supratingas. Jis kantriai ir be jokio susierzinimo mokino Klarą tarti prancūzišką r, kartojo, kad tai darant būtina nevirpinti liežuvio galiuko ir mėginti drauge sakyti r ir h garsus.

Kodėl šį epizodą ji dabar prisiminė? Ilgėjosi prancūzų kalbos pamokų? Tito dėmesingumo? Tvirtos lyg Berlyno katedra jo ramybės? Nevirpančio liežuvio galiuko?

Titas neatpažįstamai pasikeitė. Vedęs Klarą ir atsivežęs ją į Rumuniją, tapo kitu žmogumi – rūsčiu kadais su romėnais kariavusių dakų genties palikuonimi. Rumunijoje Titą gerbė ir net jo prisibijojo. Jasų universiteto logikos ir filosofijos profesorius, nuo 1864 m. – universiteto rektorius, literatūros draugijos Junimea, žurnalo Literatūriniai pokalbiai vienas iš steigėjų, griežtas literatūros kritikas ir teoretikas savo aštria plunksna pliekė net išgarsėjusius autorius, jei šie nepaisydavo grožinių kūrinių estetikos ir meniškumo. Savo žaižaruojančiu žvilgsniu jis pliekė ir savo žmoną. Už tai, kad po gimdymo ji tapo drūta, lėta ir kaprizinga. Kad nustojo skaistinti skruostus ir vaikščiojo susivėlusiais plaukais. Kad pernelyg daug dėmesio skyrė mažajai Livijai ir, regis, nepastebėdavo jo.

Titas labai nustebo, kai per vieną Livijos gimtadienį Klara paklausė jo, ar jis mylįs savo dukrą. Nežinojo, ką atsakyti, tik žvelgė į migdolines Livijos akis ir be žodžių linksėjo. Prisipažino sau, kad buvo dienų, kada gailėjosi vedęs, gailėjosi įstrigęs santuokos ir sunkiai įvykdomų įsipareigojimų pinklėse. Tačiau tokias mintis nedelsiant vijo tolyn. Livijai paaugus, jis tikrai galėjo džiaugtis ramia tėvyste, toliau dirbti savo darbus ir sėkmingai kilti svaigios karjeros laiptais, kurie jį nuvedė ne tik iki universiteto rektoriaus, bet ir iki švietimo ministro, užsienio reikalų ministro ir galiausiai iki ministro pirmininko postų. Praeis vos keleri metai, ir Titas Majoresku bus vadinamas vienu iškiliausiu Rumunijos intelektualų, įtakingiausiu šalies politiku, žymiausiu rumunų bendrinės kalbos normintoju, neprilygstamu oratoriumi ir oratorystės teoretiku.

O kaip tuo metu vingiuos Klaros gyvenimas? Laimės ar nusivylimo siūlą ji verps vedybiniu rateliu? Ar pamils legendomis apipintą svetimą kraštą?

Klarą džiugins tik motinystė. Ištisas dienas Titui nesirodant namuose, ji nepaleis mažosios Livijos iš rankų. Mergaitė net ims piktai niurzgėti, kai mama, užuot leidusi žaisti su lėlėmis, griebs ją į glėbį ir, pasisodinusi ant kelių, niūniuos vokiečių liaudies dainas.

Klaros ir Tito santuokiniai ryšiai stipriai šlubčios. Ji nuolat jausis nemylima, o jis mėgins užsimiršti žavių ir išmintingų moterų draugijoj. Koketės niekad nesitrauks nuo Tito Majoresku. Su kai kuriomis jis artimiau susidraugaus, kai kurias atstums, dar kitas pasilaikys juodai dienai. Klarai visa tai bus žinoma. Ji tyliai kentės ir vys šalin mintis apie skyrybas. Prisimins savo išsiskyrusią, nuo pasaulio atsiribojusią, pasaulio pamirštą draugę. Klara, ginkdie, nenorės tokio likimo.

Jasai, 1869 m.

Praėjus vos mėnesiui nuo Livijos šeštojo gimtadienio, Klara pagimdė sūnų. Berniukas svėrė virš trijų kilogramų, buvo sveikas, garsiai verkė ir, be atvangos spardydamasis, gynėsi nuo netikėtai užklupusio pasaulio. Klara tikėjo, kad sūnaus gimimas viską pakeis. Ji taip visiems ir kartojo, kad nūn viskas pasikeis. Tiksliai negalėjo įvardyti, kas tas viskas, bet giliai širdy jautė, kad tai susiję su Titu.

– Jis toks panašus į tave, – duodama Titui sūnelį, sukuždėjo Klara. – Jūs abu turit tavo motinos akis ir jos apvalainą smakrą.

– Iš kur žinai, kokios formos mano smakras? Juk jį visad dengia vešli barzda.

Nors Tito klausimas Klarą ir įžeidė, ji dėjosi jo neišgirdusi. Šyptelėjusi jam tarė:

– Pavadinkime jį Livijum.

Titas gūžtelėjo pečiais ir, griežtu kritiko žvilgsniu perliejęs kūdikį, pasakė:

– Jei tik nebus maišaties su Livija.

Nuskambėjus tėvo žodžiams, vaikas paleido dūdas. Titas greituoju grąžino jį mamai ir, pasisukęs eiti, burbtelėjo:

– Dar turiu suspėti į žurnalo redakciją.

Likusi viena su kūdikiu, Klara pradėjo verkti. Mėgindama sulaikyti ašaras, ji atlošė galvą ir pro didžiulį, jai už nugaros tviskantį langą pažvelgė aukštyn į keistai putojančius debesis. Vos judindama lūpas sušnabždėjo: „Jei nepriimat manęs, priglauskit nors mano vaikus. Susupkit į savo didžiules marškas, nuo negandų apsaugokit.“

Ašaros nustojo bėgusios. Išsitraukusi krūtį, Klara ėmė žindyti išalkusį kūdikį.

***

– Ar aš irgi važiuosiu į tetos Emilijos vestuves? – puldama tai prie tėvo, tai prie motinos, klausinėjo Livija.

– Niekas iš mūsų tose vestuvėse nedalyvaus, – trumpam atplėšęs akis nuo Liudvigo Fojerbacho Minčių apie mirtį ir nemirtingumą, pareiškė Titas.

– Bet, tėveli, mama jau pakvietė siuvėją, kad ji mane išmatuotų ir pasiūtų šventei suknelę.

– Mes tose vestuvėse nedalyvausim, – įsmeigęs akis į knygą, pakartojo.

– Juk esi jos vienintelis brolis, – sūpuodama ant rankų Livijų, ištarė Klara.

– Taigi. Ir ji nusispjovė į savo vienintelio brolio nuomonę.

– Kokią nuomonę?

– Bandžiau ją atkalbėti nuo santuokos su tuo muzikuojančiu austru, bet ji man parodė duris.

– Kuo jis tau neįtiko? – gudriai šyptelėjusi, pasiteiravo Klara.

– Emilijai reikia kitokio vyro.

– Tokio, kaip tu?

Užvertęs knygą, Titas pašoko nuo minkštasuolio.

– Tu pavydi jai?

– Kodėl turėčiau? – nekreipdama dėmesio į raustantį iš pykčio vyro veidą, paklausė Klara.

– Nes niekada neprilygsi Emilijai…

Šių žodžių Titas neketino ištarti, bet jie ėmė ir lyg slidi geležtė išsprūdo. Sužeidė ne tik Klarą, bet ir jį patį. Lyg žaibas švystelėjo mintis, kad jam nelemta būt laimingam. Nė su viena moterimi. Nes visa širdimi myli tą, kurios mylėti negali.

– Tavo dievaitei nė viena neprilygs, – lyg pratęsdama jo mintis, išskiemenavo Klara. – Nė viena. Juo labiau aš.

Titas pažvelgė nuostabos pilnomis akimis į žmoną. Akimirkai ji jam pasirodė visai svetima. Pamiršo jos vardą, amžių, tautybę. Smaigstė žvilgsniu jos putlius, rausvus skruostus, iškilią krūtinę ir jokio vyro rankomis neapimą taliją. Kaip galėjo ją vesti, klausė savęs. Juk žemaūgės riebuilės jam niekada nepatikusios. Kuo jį ši moteris patraukė? Kad buvo tyli ir paklusni? Kad pasislėpė po jo šešėliu? Kad atvyko iš svečios, Titui ne visai pažįstamos šalies? Kad?..

– Ar Emilija laukiasi? – patyliukais klustelėjo Klara.

Šis jos klausimas dar labiau pribloškė Titą. Perbraukęs ranka per kaktą, atkepė:

– Nelabai man rūpi.

– Jai jau trisdešimt vieneri…

– Žinau, kiek mano seseriai metų.

Klara pritariamai palinksėjo galvą.

– Vestuvės vyks Brašove? Gal net jų pačių namuose? – lyg bijodama pažadinti glėby snaudžiantį Livijų, sušnabždėjo.

– Greičiausiai. Nemanau, kad tas chorvedys, kad nors kita sugalvotų.

– Brašovas – nuostabus miestas, ne viena pora džiaugtųsi galėdama ten atšvęsti savo jungtuves.

Titas metė paniekos žvilgsnį į nenustojančią tarškėti žmoną.

– Kiek kartų esi buvusi Brašove ir ką apie jį žinai? – tikėdamasis savo klausimu ją nutildyti, kuo rimčiausiu veidu ištarė.

– Argi pamiršai, kad lankiausi ten prieš gimstant Livijai? Juk pats mane nusivežei.

– Vadinasi, esi mačiusi ir Juodąją bažnyčią, ir Juodąjį bokštą?

– Žinoma, – nusišypsojo Klara. – Net ir Baltąjį bokštą. Ir Turgaus aikštę. Audėjų bastioną. Jekaterinos vartus. Rotušę.

– Ar kopėme į Tampos kalną? – primerkęs tamsiai rudas akis, mėgino prisiminti Titas.

– Taip, bet viršūnės nepasiekėm.

To Titui priminti nereikėjo. Jis niekada nepamiršo, kad patį Tampos viršų jis pasiekė tik su vienu žmogumi – Emilija

Kai vyro nebūdavo namie, o vaikai saldžiai miegodavo, Klara išsitraukdavo iš spintos lagaminą ir imdavo dėti į jį savo daiktus. Įsivaizduodavo, kad grįžta į Berlyną. Ji susikraudavo visas jaunystėj nešiotas, dabar jau siauras sukneles. Nepamiršdavo ir kelių porų šventinių batelių, nė karto neavėtų, pirktų kaži kokioms niekad neįvykusioms šventėms. Paimdavo ir kelias skrybėlaites, mylimiausius papuošalus, net šilkines nosinaites. Uždariusi lagaminą, nusinešdavo jį prie lango, sėsdavosi į krėslą ir, žvelgdama pro išblizgintą stiklą, laukdavo, kol Jasuose visiškai sutems. Kol nė viename lange nebespingsės šviesa. Kol juodam nakties fone ims ryškėti vokiškas peizažas. Ką jame matydavo? Galimybę rinktis? Būtinybę paklusti? Raginimą gyventi laisvai ir laimingai? Ar galėjo laisvė ir laimė prasiveržti pro tokį tirštą liūdesį? Pro šimtamečio namo sienas ir kelių kartų naudotus namų apyvokos daiktus? Pro naktimis šiurenančius kažkieno užkalbėjimus? Klaros laukianti laimė nesupranta šio krašto kalbos. Nesupranta jos ir pati Klara.

Pradėjus aušti, lagamine sudėti daiktai vėl keliaudavo į ąžuolinę, drožinėtais ornamentais dekoruotą spintą.

Jasai, 1873 m.

– Tavo broliuką šįryt pasiėmė angelai, – pravėrusi tėvų miegamojo duris tarė Livijai nepažįstama moteris.

Livija girdėjo, kaip kūkčioja mama, kaip kažin kas dejuoja, rauda. Ji susiraukė ir, piktai dėbtelėjusi į tarpduryje stovinčią moterį, paklausė:

– O kada grąžins?

– Ką grąžins? – gūžtelėjo pečiais nepažįstamoji?

– Brolį.

– Nežinau. Niekas to nežino. Gal po šimto, o gal po tūkstančio metų.

– Nekenčiu angelų! – pagavo trypti kojelėmis Livija. – Jie vagys! Patys bjauriausi vagys!

Mergaitei šaukiant, iš miegamojo atskubėjo motina. Stipriai supurčiusi, iškošė:

– Kad negirdėčiau nė garso! Tylėk, kaip tyli brolis!

Praėjus keleriems metams, tos juodos dienos Livija beveik neprisimins. Žinos tik tai, kad tądien angelai įvykdė bjaurią vagystę. Kad to, ką pasisavino, niekada negrąžino. Kad jie pavogė ne tik jos mylimą broliuką, bet ir mamos šypseną, jos švelnų balsą, rūpestingas rankas. Jie pavogė Livijos džiaugsmingą vaikystę. Kad kas būtų žinojęs, kaip jos maža širdutė jų nekentė!

Neišmanydama, kaip tuos pasprukusius vagis nubausti, Livija juodu rašalu ant baltų lapų nupiešė jų atvaizdus ir išklijavo jais koridoriaus sienas. Angelų veidai priminė pabaisas. Juos pamatęs Livijos tėvas išsyk nuplėšė ir židiny sudegino, o dukrai liepė nekelti kojos iš savo kambario mažiausiai dvi dienas. Kiek vėliau ji buvo išsiųsta į tetos Emilijos vadovaujamą mergaičių internatinę mokyklą. Ten būdama, visai nesiilgėjo namų. Susidraugavo su viena našlaite, kurios abu tėvai sudegė gaisre. Juodvi drauge skaitydavo knygas, eidavo pasivaikščioti, dainuodavo, piešdavo ir bausdavo apsivogusius angelus: Livija juos plūdo už pavogtą broliuką, o jos draugė Nina – už tėvus.

Mergaitės manė, kad būdamos dviese, vagišius sutramdys ir jie daugiau jų nepuls. Tad, kai reikėjo skirtis, graudžiai raudojo ir viena kitos nepaleido. Žinojo, kad jas skriaudę angelai vėl sugrįš.

Atsisveikinimui kiekviena parašė po posmą. Nina Livijai:

Kai mus abi pagrobs vagišiai angelai,

Mes išvaduosim

Tavo brolį Livijų

Ir mavo tėvelius.

Livija Ninai:

Žemelėj po stiklu

Auginsiu stebuklingą gėlę,

Su norų žiedlapiais

Ir tavo širdimi.

Užraudus šermukšniams, Livija grįžo į gimtuosius namus. Ten rado tik mamą. Ji sėdėjo supamojoj tėvo kėdėj ir rankose vartė smėlio laikrodį. Įsmukusi į beformę ir bespalvę suknelę, atrodė lyg nebepriklausytų šiam pernelyg gyvam ir ryškiam pasauliui. Nepriklausanti, bet valdanti laiką. Kruopščiai rūšiuojanti prisiminimus. Kai kuriuos išmetanti, kai kuriuos paslepianti giliausiose širdies kertelėse.

– Sveika, mama, – sustojusi tarpduryje pasisveikino Livija.

Motina atsisuko, pažvelgė ašarų pritvinkusiomis akimis.

– Maniau, ateisi vakare, po pamokų. Ar nutarei nebesimokyti?

– Mama, juk šiandien sekmadienis, jokių pamokų nėra.

Klara šyptelėjo, iš lėto palingavo galvą.

– Nebeskiriu dienų, man visos kaip viena.

Livija žengtelėjo artyn ir, pritūpusi prie mamos, padėjo jai ant kelių galvą. Patyliukais ištarė:

– Važiuojam prasiblaškyti į Berlyną.

Dešinysis Klaros kelis nevalingai truktelėjo.

– Ten mūsų niekas nelaukia.

– Bet, mama, Berlynas – tavo gimtinė. Tu ten pasijusi kitaip.

Klara pažvelgė pro langą, įsisegė akimis į skaisčią dangaus žydrynę ir, tarsi išpažindama, tarė:

– Jau niekad nepasijusiu kitaip. Tam reikia didžiulės vidinės stiprybės, o aš jos nebeturiu.

– Mama…

– Eik, Livija, į savo kambarį, persirengsi, pailsėsi, o aš pasirūpinsiu, kad tau paruoštų ką nors užkąsti.

Paklusdama motinai, Livija atsistojo ir nužingsniavo durų link. Išėjusi į koridorių, stabtelėjo prie raudonmedžio spintos. Atidarė lubas siekiančias duris. Iš apatinės lentynos išsitraukė du tamsrudžius nuotraukų albumus. Pasikišusi juos po pažastimi, nuskubėjo į savo kambarį.

Čia viskas buvo taip, kaip tądien, kai teta Emilija išsivežė Liviją į mokyklą: ant rašomojo stalo išdėlioti spalvoti pieštukai, atidarytas vidurinis stalčius, į lovos galvūgaly sumestos ryškiaspalvės pagalvėlės. Šalia jų Livija ir įsitaisė. Atsivertė vieną iš albumų – pačiame priekyje buvo įklijuota Marijos Majoresku, Livijos senelės, išblukusi nuotrauka. Senyva griežtų veido bruožų moteris žvelgė neįprastai gyvomis, regis, kiaurai veriančiomis akimis. Livija, tarsi saugodamasi senolės skvarbaus žvilgsnio, net prisidengė akis.

Atvertusi kitą albumo lapą, pamatė dar visai jauno tėvo atvaizdą. Jis sėdėjo ant prabangaus minkštasuolio, vienoje rankoje laikė plunksną, o kitoje – storą užrašų sąsiuvinį. Mūvėjo šviesias kelnes, ant pečių buvo užsimetęs juodą švarką. Kaip ir visada, nešiojo poilgę barzdą ir ant šono sušukuotus juodus plaukus.

Toliau buvo įklijuota Livijos motinos fotografija. Ji rymojo ant kėdės, pasirėmusi į nedidelį, siuvinėta staltiese apdengtą staliuką. Vilkėjo aksominę visus apvalumus išryškinančią suknelę. Jos žvilgsny nebuvo nei džiaugsmo, nei liūdesio, nei ilgesio, net vilties. Iš akių sklido tik pilkas nuobodulys. Nuotrauka daryta 1865 metais, kai Livijos mamai tebuvo dvidešimt šešeri. Jau trečią rudenį ji gyveno susituokusi su Titu. Bet kodėl atrodė tokia atstumta? Kodėl nesišypsojo? Kodėl jos akyse buvo užgęsusi net menka liepsna?

Livija ilgai žiūrėjo į savo motinos nuotrauką. Mėgino nageliu atkrapštyti, į rankeles paimti, prie širdies prisiglausti. Manė, šitaip geriau suprasianti savo gimdytoją. Tačiau nuotrauka buvo gerai priklijuota ir, Livijai stipriau patraukus, perplyšo pusiau, per patį motulės pakaušį. Mergaitė pratrūko raudoti. Išgirdusi ją verkiant, į kambarį atskubėjo ir pati mama. Pamačiusi dukros rankose perplėštą savo nuotrauką, ėmė kvatoti. Livija išgąsčio pilnomis akimis įsisegė į motiną.

– Pagaliau! Pagaliau! – suplojo delnais Klara. – Nors vienu klaikiu prisiminimu bus mažiau. Ačiū, dukrele, kad jį sunaikinai. Pati vis neprisiruošiau, nedrįsau.

Livija nusišluostė ašaras. Nedrąsiai nusišypsojusi paklausė:

– Tau ši nuotrauka nepatiko?

Klara paėmė iš dukros rankų dvi savo atvaizdo puses ir suplėšė jas į smulkius skutelius.

– Seniai norėjau šitaip padaryt. Tai – nelaimingos ir nemylimos moters nuotrauka. Per ilgai ji čia gyveno. Mėgindama suprasti motinos žodžius, Livija suraukė savo juodus antakius.

– Argi toje nuotraukoje buvai ne tu? – pakreipusi glotniai sušukuotą galvelę, klustelėjo Livija.

Klara nurijo gerklėje įstrigusį aitrų gumulą, išsitiesė, nusišypsojo.

– Neprisimenu. Nieko iš to išblukusio laiko nebeprisimenu.

Jasai, 1875 m.

Tito Majoresku sesers Emilijos ir jos vyro austrų kompozitoriaus Vilhelmo Humpelio įkurtoje mergaičių internatinėje mokykloje veikė net keli skyriai: parengiamasis, pradinis, vidurinysis ir aukštesnysis. Kiek vėliau buvo įrengta ir fortepijono klasė. Beveik visi dalykai dėstyti prancūzų kalba, vien tik istorija ir tikyba – rumuniškai. Pati Emilija dėstė pasaulio istoriją ir rumunų kalbą, o jos vyras – dainavimą ir fortepijoną.

Šią mokyklą lankančiai Livijai labiausiai patiko rumunų kalbos ir fortepijono pamokos. Ji stropiai mokėsi dailiai rašyti, taisyklingai tarti, pažinti natas, intervalus, gamas, akordus ir kvintakordus. Mokėsi tinkamos sėdėsenos, kvėpavimo, kūno ir rankų laisvės, net būdų, kaip nepastebimai nukreipti žvilgsnį ir vėl jį sutelkti. Mokėsi tarti žymių žmonių vardus ir atsiminti jų biografijas.

Mokėsi tvarkos ir pareigingumo. Kantrybės. Pastabumo.

Mokėsi gyventi ne namuose.

***

Be Livijos, internato bendrabutyje gyveno dar dvi mergaitės. Viena iš jų, riestanosė Laura, buvo atvykusi iš Karakalio, o kita, ilgakasė Elena, – iš Dunojaus deltoje nusidriekusios Tulčios. Visos trys kuo geriausiai sutarė. Po pamokų piešdavo viena kitos portretus, dalydavosi prisiminimais, išgyvenimais, drabužiais ir saldumynais. Elenai ir Laurai labai patikdavo tamsmėlynis, švelnučio aksomo Livijos sijonas. Kone kas savaitę jį skolindavosi ir kiekviena lygiai po pusdienį segėdavo. Livija už tai gaudavo Elenos močiutės riebaluose virtų spurgų ir Lauros kukurūzinių paplotėlių.

Livija dažnai kartojo būsianti poetė. Na, jeigu ne poetė, tai bent poezijos vertėja. Ji troško žodžiais daryti stebuklus: prakalbinti nematomais sparnais plasnojantį mėnulį, atgal atsukti visas laikrodžio rodykles, iš pačių mažiausių, danguje spingsinčių žvaigždelių suverti nuostabiausią vėrinį mamai, pražydinti ant palangių snaudžiančias gėles, susidraugauti su tyla, paimti ją už rankos ir vestis ten, kur vienai eiti nedrąsu.

– Ar žinai, kas yra laisvė? – klausia Livija ilgakasės Elenos.

Iš žvejų miesto atvykusi mergaitė gūžteli pečiais ir, nudūrusi akis į pėdas, lyg ten būtų numestas atsakymas, taria:

– Tikriausiai laisvė yra tada, kai nesi niekur užrakintas.

– Ne visai, – papurto galvą Livija. – Aš jaučiuosi laisva, kai vaikštinėju paplūdimiu palei ošiančią jūrą vien su suknele ir be kelnaičių.

– Bet, Livija… – išraudusi įsiterpia tylioji Laura. – Juk tai nepadoru!

– Kodėl?

– Nes mes ne laukinės.

– O aš norėčiau būti laukinė ir laisva!

– Rumunijoje tokių nebūna, – sako Elena.

Livija su ja nebesiginčija. Užsimetusi paltą, miklina į lauką. Akimis ieško medžio, į kurį būtų nesunku įlipti. Už internato auga sena laukinė obelis. Sugriebusi už sijono palankų, Livija susiriša jas aplink liemenį ir ima rabždintis į šakotą medį. Būdama netoli viršūnės, sustoja, įsižiūri į šaltienos dubenį primenantį pilkšvą dangaus skliautą. Patyliukais deklamuoja pačios sukurtas eiles:

Kieno veidu žiūri į mane?

Kieno šypsena šypsaisi?

Kieno žodžiais kalbi?

Kieno tyla tyli?

Palengva nučiuožusi žemyn, pasitaiso sijoną, nurenka prikibusias šakeles ir, švilpaudama kažin kokią melodiją, žingsniuoja atgal į internatą. Stebėdamasi galvoja, kodėl rudenėjant, taip pasiilgsta vasaros.

Atėjus vasarai, Livija ištisas dienas praleisdavo prie knygų, daugiausia skaitė pasakas ir eilėraščius. mėgino apsigyventi kitoje realybėje. Taip, pasakų ir poezijos pasaulis jai buvo pati tikriausia realybė, tik kita, daug spalvingesnė ir ryškesnė už jos pilkasienį kambarį. Ten ji nieko neįsleisdavo, net mamos. Niekam nerodydavo, kokias knygas skaito. Vos tik kas įžengdavo į Livijos kambarį, ji išsyk skubėdavo skaitomą knygelę paslėpti. Sakytum, šitaip būtų saugojusi iš gražiausių žodžių pastatytą pasakišką, bet trapų pasaulį.

– Išeik nors trumpam į lauką, – įžengusi į Livijos kambarį tarė jos motina. – Šiandien tokia saulėta diena. Berlyne jau nuo ryto turėtų vingiuoti Devintinių procesijos.

– O kas yra Devintinės? – stebėdama, kaip rūškaną mamos veidą nuskaidrina seniai regėta šypsena, paklausė Livija.

– Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, skirta pagarbinti Švenčiausiajam Sakramentui. Šiandien prisimenami Jėzaus Kristaus žodžiai, pasakyti apaštalams per paskutinę vakarienę: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“

Livija išpūtusi akeles klausėsi palengva lyg prisirpusios vyšnios krentančių saldžių motinos žodžių. Jai nutilus, paklausė:

– Mama, ar tu tuo tiki?

– Kuo, Livija?

– Kad yra tokia duona, kurią valgysi ir gyvensi amžinai? Apie tokią nė vienoje pasakoje neskaičiau.

Klara šyptelėjo, paglostė Livijos šilkinius plaukus, sulygino išsipešusias sruogeles.

– Tu jau per didelė, kad skaitytum pasakas.

Berlynas, 1877 m.

Livijai visai neseniai suėjo keturiolika ir ji jau viena vaikštinėja po gražiausią Berlyne Šarlotenburgo rūmų parką. Tai – viena mylimiausių jos vietų. Šiuos rūmus Brandenburgo kurfiurstas, pirmasis Prūsijos karalius Frydrichas I pastatė savo mylimai žmonai Hanoverio princesei Sofijai Šarlotei.

Šarlotenburgas Livijai – tarsi gyva jos skaitytų pasakų iliustracija. Augalų, paukščių, skulptūrų nesuskaičiuojama galybė. Norėtų čia visam laikui pasilikti. Čia ji nesijaučia vieniša. Čia nebijo savo minčių ir lūkesčių. Gali įsivaizduoti esanti kas tik nori – kad ir pati Sofija Šarlotė. Beje, kažkuri giminaitė sakė, kad Livija labai panaši į antrąją Prūsijos karaliaus sutuoktinę: abi juodaplaukės, didžiaakės, šildančiomis šypsenomis. Be to, tiek viena, tiek kita buvo neabejingos literatūrai ir muzikai. Gali būti, kad jos net skaitė tų pačių autorių kūrinius, klausėsi tos pačios muzikos ir grojo vienodais instrumentais. Ne, visgi nevienodais – Prūsijos karalienė skambino arfa, o Livija – fortepijonu. Tačiau atliekami kūriniai galėjo būti tie patys.

Ak, tas saldus panašumo jausmas!

Kai tau keturiolika, nori būti visais, bet tik ne savimi.

Livija daug kuo žavėjosi: Lesbo saloje gimusia senovės graikų poete Sapfo, Egipto faraono Echnatono gražuole žmona Nefertite, narsia kovotoja už Prancūzijos laisvę Žana D’Ark, Anglijos, Prancūzijos ir Airijos karaliene, paskutine Tiudorų dinastijos monarche Elžbieta I-ąja.

Kuo labiausiai anuomet ji troško būti?

Mylima dukra. Mylima ne tik motinos, bet ir tėvo. Norėjo sekti jam visur iš paskos, skaityti tas pačias knygas, kalbėtis su tais pačiais vyrais ir moterimis.

Livija jau seniai buvo pastebėjusi, kad aplink tėvą nuolat zuja spiečiai dailiosios lyties atstovių. Regis, jas prie jo lyg prie medaus traukė. Tačiau Livijos tėvas niekada nebuvo saldus ar lengvai suviliojamas, priešingai, jis atrodė arogantiškas, kandus, net ciniškas. Kai kurios moterys jo net prisibijojo, o viena dama Titą Majoresku pavadino didžiausiu Rumunijos istorijoje mizoginu. Ir išties vos po kelerių metų uolusis moterų kritikas šią skambią, jį charakterizuojančią frazę patvirtino per vieną paskaitą universitete skaitytu pranešimu. Jis aiškino, kad moterys dėl per menko smegenų tūrio turėtų laikytis visuomenės nuošalėje. „Kaip gi galėtume tautų likimą patikėti būtybėms, – dėstė jis, – turinčioms net dešimčia procentų mažesnes kaukoles? Iš tūkstančio tirtų asmenų vyrų vidutinis galvos svoris siekė vieną kilogramą ir keturis šimtus dešimt gramų, o moterų – tik kilogramą ir vos du šimtus penkiasdešimt gramų.“

Visgi nemažai buvo tokių, kurios negalėdavo atsispirti savimi visada pasitikinčiam, kiek pasipūtusiam, bet sykiu ir išskirtinai galantiškam vyrui. Beveik visada jis vilkėdavo prabangų, peteliške pagyvinamą kostiumą, baltutėlius marškinius, avėdavo blizgančius lakinius batus. Griežtą jo veidą tik retsykiais nuskaidrindavo šypsena.

Tačiau iš tiesų tai tebuvo rimtumo kaukė. Žmogaus, pasiryžusio nenuvilti ne tik savo bendražygių, garbintojų, meilužių, bet ir savo likimo.

Ar tai įmanoma?

Ar Titas Majoresku savo pasiryžimą įgyvendino?

Ne vienas ištikimas bičiulis nuo jo nusisuko, kai kurie net ėmė jį smerkti ir skųsti. Garbintojai irgi nuolat keisdavosi, jų liaupsės virsdavo patyčiomis ir priekaištais. Įskaudintos meilužės siųsdavo grasinimus ir prakeiksmus. O likimas? Likimas nesiliovė jį stebinęs ir gluminęs. Štai jam pasitaiko galimybė išvykti iš Jasų ir apsigyventi Bukarešte. Netrukus pasirodo jo Kritikos pirmasis tomas. Titas Majoresku paskiriamas diplomatiniu atstovu Berlyne. Kiek vėliau ima vadovauti laikraščiui „Timpul“ („Laikas“). Po to tampa Rumunijos vyriausybės steigiamojo susirinkimo deputatu. Jį nuolat kviečiasi įvairios draugijos. Jį kritikuoja ir šlovina. Kone kiekviena Rumunijos leidykla pilna Tito Majoresku šaržų. Jį atpažįsta universitetuose, gatvėse, didesniuose ir mažesniuose susibūrimuose.

Titas dirbo be poilsio. Jo galvoje dieną naktį stumdėsi patys įvairiausi sumanymai. Tiesa, nė vienas iš jų nebuvo susijęs su šeima. Darbuodamasis Bukarešte retai kada pagalvodavo apie savo žmoną Klarą ar dukrelę Liviją. Neprisiruošdavo ir savaitgaliais jų aplankyti. Ir visai ne todėl, kad jos nebūtų jam rūpėjusios. Jis paprasčiausiai skubėjo dirbti, skubėjo užbaigti seniai pradėtus darbus.

Bukareštas, 1877 m.

Bukarešte įpusėjus pavasariui, Titą aplankė sesuo Emilija. Įsiveržė pro duris lyg pasiutvėjis, trinktelėjo ant stalo glėby suspaustas knygas, nelaukdama kvietimo sėstis, krito į vyšniniu gobelenu išmuštą minkštasuolį.

– Pagaliau tave radau, – nusviedusi skrybėlę ant šalia stovinčios sofos, tarė.

– Kada atvykai į Bukareštą? – nustebintas netikėto sesers vizito, paklausė Titas.

– Šįryt.

– Važiavai tiesiai pas mane?

– Ne, buvau užsukusi į Akademijos biblioteką. Pasiėmiau štai šias knygas ir rankraščius.

– Kas tau davė išsinešti rankraščius? – dėbtelėjęs į ant stalo sukrautus senus leidinius, sududeno Titas.

– Bibliotekininkė. Alina…

– Alina Moldovan.

– Taip, ji.

Titas pliaukštelėjo delnais, suraukė savo vešlius antakius.

– Buvau teisus. Nereikėjo jos įdarbinti. Ta moteris neturi jokio atsakomybės jausmo.

– Taip kalbi apie visas moteris, – šyptelėjo Emilija.

Perliejęs ją šaltu žvilgsniu, Titas nužingsniavo prie stalo. Ėmė vartyti Emilijos atneštus rankraščius ir knygas.

– Viskas apie auklėjimą. Bet argi ta medžiaga nėra pasenusi? Ką išsirinkai? Jano Amoso Komenskio Didactica magna (Didžioji didaktika)? Apie ką jis rašo?

– Apie kolektyvinį mokymą, pamokų sistemą, mokslo metus, atostogas, žinių apskaitą. Apie tai, kad mokslas turi būti prieinamas visiems, nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties, kilmės, ir kad jis turi vykti gimtąja kalba.

– Kaip nuobodu. Ar tau reikia tai skaityti, juk pati viską kuo geriausiai išmanai?

– Komenskis man įdomus, nes žino kelią į vaiko sielą.

– Išties?

– Jis sako, kad mokymas turi sukelti atgarsį vaiko širdy.

– Ir kaip jis siūlo tai įgyvendinti? – bėgdamas pirštais per knygos lapus, smalsavo Titas.

– Pasitelkiant teatrinį arba žaidybinį metodą.

– Ar ketini jį taikyti ir savo internate.

– Galbūt

– Aš tau rekomenduočiau kitą knygą – anglų filosofo ir pedagogo Džono Loko Keletą minčių apie auklėjimą.

– Kur kalbama apie vaiko kaip „švaraus lapo“ sampratą? Tabula rasa?

– Taip. Manau, kad per visą šimtmetį nebuvo parašyta geresnio pedagogikos veikalo.

– Iš dalies sutinku. Ypač dėl jo teiginių, kad vaikas gimdamas neatsineša jokio žinojimo, kad jis mokosi iš patirties, pažindamas išorinį pasaulį ir kad auklėjimo galutinis tikslas yra ne tik žinių, bet ir džiaugsmo suteikimas. Ir, žinoma, labai svarbi yra vaiko laisvė, savarankiškumas, žaidyba.

Titas klausydamas jos linksėjo galvą ir be paliovos čežino atverstos knygos lapus. Staiga liovėsi ir, pažvelgęs į seserį, paklausė:

– O kodėl judu su Vilhelmu neturit vaikų?

Emilija tvirtai sunėrė pirštus ir nuleido juos ant kelių. Buvo matyti, kaip ritmingai juda jos apatinis žandikaulis.

– Nes jie nenori pas mus ateiti.

– Pažįstu puikų gydytoją, gal…

– Nereikia, Titai. Šiuo atveju tavo pažintys nepagelbės. Nebent pažintum patį Dievą.

Kurį laiką jie abu tylėjo, žiūrėjo pro vienintelį kambaryje esantį langą. Greičiausiai matė tą patį pavasarišką peizažą. Tik nežinia, ar abu juo žavėjosi. Vienam patiko ryškios spalvos, kitam išblukusios. Vienas norėjo įžvelgti, kas yra už horizonto, o kitam pakako aiškios artumos.

– Norėčiau nors pusės tavo pasitikėjimo, – nutraukdama nejaukią tylą, ištarė Emilija. Ji žvelgė broliui tiesiai į akis, tarsi pro jas stengtųsi įsiskverbti į jo minčių spiečius. Mėgino jį perprasti, sugauti mėtantį pėdas.

– Atrodai labai pavargusi. Gal išgertum arbatos?

– Ak, taip! – skėstelėjo rankomis Emilija. – Visai pamiršau, kad atsivežiau tavo mėgstamų pyragaičių su aviečių uogiene.

Tai išgirdęs, Titas akimirksniu nušvito, sakytum, mažas berniukas, kuriam ką tik buvo panaikintas draudimas valgyti saldainius.

– Bėgu užkaisiu virdulį, – glostydamas sau barzdą tarė.

– Eime drauge, – atsistojusi nusišypsojo Emilija.

– Visai kaip vaikystėj.

– Visai kaip vaikystėj.

Ženeva, 1878 m.

Po penkioliktojo savo gimtadienio Livija, lydima mamos, išvyko į Ženevą. Čia ji turėjo įgyti išsilavinimą ir sykiu pasiruošti jos nekantriai laukiančiam gyvenimui. Bent jau to norėjo Livijos tėvas, už dukters mokslą ir viešbutį kas mėnesį mokėdavęs po daugiau nei tūkstantį frankų.

Savo dienoraštyje Titas Majoresku rašė: „Ši vasara turėtų sužydėti kitomis spalvomis. Vakar į Šveicariją išlydėjau savo vienturę dukrą ir žmoną. Kaip tėvas negaliu atsidžiaugti, kad mano Liviją mokys patys geriausi Europoje mokytojai. Tai – vertingiausia dovana vaikui. Be to, ji pamatys pasakiškąjį Šveicarijos kantoną, kasdien girdės prancūzų kalbą, galės grožėtis kvapą gniaužiančiais kalnais, smaragdiniu Ženevos ežeru ir Ronos upe.

Liviją lydės Klara. Neslėpsiu, kad žmonai išvykus, jausiuosi laisvesnis… Santuoka su ja man per didelė našta. Seniai užgeso bet kokie jausmai. Nūn imu abejoti, ar jų apskritai būta. Su Klara susipažinau Berlyne, jos tėvų namuose. Buvau jos mokytojas. Norėjau savo gyvenime šį tą pakeisti. Matyt, todėl ir vedžiau.

Jau septyniolika metų pažįstu Klarą, tačiau negalėčiau pasakyti, kad kada nors buvom artimi. Šiandien drįstu savęs paklausti, ar turėjau teisę susieti savo gyvenimą su žmogumi, kurio nemylėjau? Ar vedžiau iš gailesčio, o gal baimindamasis betikslio egzistavimo?“

Praėjus kelioms savaitėms po Livijos ir Klaros išvykimo, Titas paliko dar vieną įrašą savo dienoraštyje: “Pagaliau ir aš sulaukiau atokvėpio. Vasarai įpusėjus, ilsiuosi ir sveikatą stiprinu Vokietijos pietryčiuose, Saksonijoje, įsikūrusiame Bad Elsterio kurorte. Gyvenu didingų Elsterio kalnų papėdėje, prie Baltojo Elsterio upės. Ištisas dienas mėgaujuosi mineralinių versmių ir purvo terapijomis. Man draugiją palaiko žavingoji Mitė, Klaros brolio Vilhelmo žmona. Tai – jauna, graži, talentinga ir išmintinga moteris. Ji nesiliauja mane stebinusi. Galėčiau jos prikaustančių pasakojimų dieną naktį klausytis. O kokia šios moters išraiška ir grakštumas! Nė akimirkai negaliu atitraukti nuo jos akių.

Mitė tokia panaši į mano seserį Emiliją. Ir vienos, ir kitos be galo pasiilgstu.

Po to, kai Klara su Livija išvyko į Šveicariją, maldavau seserį, kad ji paliktų savo nevykėlį vyrą ir persikraustytų gyventi pas mane. Bet ji manęs nepaklausė, netgi supyko, apkaltino, kad stengiuosi išardyti jos šeimą. Kokią šeimą? Juk ji neturi jokios šeimos. Vienintelė jos šeima esu aš. Aš ir niekas kitas.

Dabar mane džiugina tik Mitė. Tiesa, šiek tiek neramina jos draugystė su Mihajum Eminesku. Tas svajingasis poetas pernelyg drąsiai rėžia aplink ją sparną. Bet Mitė, regis, jam abejinga arba puikiai moka vaidinti. Visgi apie Mihajaus poeziją ji atsiliepia labai palankiai. Mitei patinka, kaip jis kaitalioja idealios meilės troškimo ir prarastos meilės ilgesio motyvus, kaip kalba apie vienatvę, pasaulio sielvartą, mirtį. Ji dažnai skaito Mihajaus eiles iš jo paties sąsiuvinio. Kai kuriuos eilėraščius moka mintinai. Neretai deklamuoja šį:

Jei šakos liečia mano langą,

Ir tuopos šnabžda naktimis,

Tai tik todėl, kad vėl sapnuočiau,

Kaip ištirpsti manam glėby.

Norėčiau Mitei uždrausti su juo matytis, bet neturiu teisės. Mėginau kalbėtis su Mihajum. Kadangi esu padėjęs jam įsidarbinti vieno laikraščio redakcijoje ir pasirūpinęs, kad būtų publikuoti naujausi poetiniai kūriniai, jis jaučia man pagarbą ir nuolankiai paklūsta. Mihajus pažadėjo Mitės nebetrukdyti. Tačiau aš juo nepasitikiu. Argi galima pasitikėti romantišku poetu, rašančiu tokias eiles:

Ateik į mišką, kur per akmenis

Guvus pavasaris šoliuoja,

Kur per grakščiai lenktas šakas

Sodrus žalumas lyg patrakęs sliuogia.

Atbėk į mano išskėstas rankas

Ir pasilik švelniam glėby,

Kol aš pakėlęs tavo šydą,

Myluosiu veidą akimis.

Ne, jokio pasitikėjimo negali būti. Privalau akylai sergėti Mitę. Nes aš geidžiu jos jaunatvės, jos liauno lyg pušies šaknis kūno, jos melodingo juoko, vaikiško tyrumo ir sąmojo…

To, ko niekada neturėjo Klara.

Berlynas, 1879 m.

– Ką vaikystės angelai dar iš tavęs pavogė? – išklausiusi ilgą, į Berlyną atvykusios Livijos pasakojimą, paklausė Heidė. Ji gyveno visai šalia Livijos senelių. Mergaitės draugavo nuo mažų dienų.

– Man atrodo, kad viską, – ilgais pirštais liesdama savo juodą, storą kasą, sukuždėjo Livija. – Brolį, tėvą, motiną…

– Bet juk tavo tėvai gyvi. Bet kada gali su jais pasikalbėti, pulti jiems į glėbį.

– Negaliu, – ryžtingai papurtė galvą Livija. – Ištisas dienas jų nematau. Jie niekada nebūna drauge.

– Tavo tėtis labai užimtas žmogus. Jį pažįsta visa Rumunija.

Livija pakėlė į Heidę ašarų pilnas akis, karčiai nusišypsojo.

– O aš jo beveik nepažįstu. Jis lyg koks palydovas skrieja aplink mano gyvenimą, bet niekada į jį nenusileidžia.

– Gal taip ir geriau? – žvelgdama į lėtai atslenkančias sutemas ir kylančiam vėjui nusilenkiančius medžius, tarė Heidė. – Lieka daugiau laisvės.

– Bet man nereikia laisvės. Aš ją nedvejodama iškeisčiau į ankštą tėvų lizdą, kuriame nuolat būtume visi trys. Arba keturi, penki, šeši… Heide, tu nė neįsivaizduoji, kaip sunku džiaugtis laisve tuščiame lizde.

Gerą pusvalandį jos tylėjo, tarsi laukė, kol visiškai sutems.

– Padainuok man, Livija, padainuok man savo giesmingu balsu – netikėtai paprašė Heidė. – Jei gali, rumuniškai.

– Apie ką?

– Apie ką tik nori. Kad ir apie aukštą žolę, kuri aikčioja nuo aštraus dalgio.

Livija paslėpė savo baltas rankas gėlėtos suknelės klostėse, nudūrė akis žemyn.

– Nepyk, Heide, bet visai neturiu noro dainuoti.

Sutemos buvo tokios tirštos, kad atrodė tvenkiasi audra. Tetrūko tik, kad kur nors tvykstelėtų žaibas.

– Prisimeni, – sukdama aplink pirštą gelsvų plaukų garbaną, klustelėjo Heidė, – kaip prieš penkerius metus, irgi pavasarį, visai netoli tavo senelių namų užsidegė gimdymo namai?

– Taip, – nė nesudvejojusi atsakė Livija. – Tuokart su mama buvom atvykusios ilgesniam laikui.

– Tą dieną mudvi žaidėm tavo senelių sode. Kai gaisras įsiplieskė, pasileidom lėkt jo pusėn. Atbėgusios pamatėm vedamas ir nešamas moteris. Vienos buvo su kūdikiais, o kitos su didžiuliais pilvais. Kai kurios iš jų klykė, kai kurios patyliukais niūniavo. Tuo metu man atrodė, kad šitaip jos meldžiasi už save, už savo ką tik gimusius ir negimusius vaikus.

– O aš, – užvertusi galvą į juodą dangaus skliautą, tarė Livija, – pasakiau, kad šitaip jos nori atbaidyti jų kūdikių tykančius angelus.

– Mane tavo žodžiai išgąsdino. Nors nė viena iš tų moterų ir nė vienas kūdikis nemirė.

Livija apsidairė ir, vos judindama lūpas, sukuždėjo:

– Bet angelai vis dar tyko.