
***
Iš tamsėjančio lapkričio vėjų
iš nukritusių lapų
kometų ir veidrodžio šukių
iš nublankstančios rytą delčios
iš vaikystės sekreto
smėliu ir viltim užbarstyto
iš šviesos tolimam vaikystės lange
susikuriu dieną
susikuriu naują gyvenimą
ir vis tolstu vis bėgu pirmyn
nors žinau kad nelaukia ten niekas
o tamsiausiom naktim vėl grįžtu
mintimis tyliai tyliai duris pradarau
nes nenoriu prižadinti miegančių
nes nenoriu trikdyti jų sapno
lapkričio vėjo gūsį įleidžiu
ir nebyliai sukalbu maldą
už savus iki šiol tebemylimus
už jų buvusį laiką
už pamirštą smėly kaštoną
gal sudygs…
***
Išėjom iš namų
pasidaliję sapnus ir eilėraščius
delne išsinešiau įskilusį kaštoną
kišenėse prisiminimų dulkes
iš mūsų sekreto
liko pėdsakas smėly
lyg išpirka
grįžt nežadėjau
nors gal ir nelaukei
ilgai klajojom atskirai
mūsų keliai vis prasilenkdavo
nes didysis iešmininkas
painią kelių geometriją
išmano geriau
negu mudu
dienų metafiziką
taip ligi šiol ir einame
skirtingais keliais
kol išmoksime būti kartu
kartu nebūdami
***
Ruduo sapnuoja liepų medų
rugiai jau duonoj
o tamsa bedugnėj
tiktai nerimstančių minčių armados
be ginklų be kovos
įžiebia ugnį
o ši sudegina ir rankraščius ir tiltus
ji nepalieka įkalčių
nei įbrėžimų
pradingsta iš storųjų foliantų
darbai ir žygdarbiai
didvyrių ir profanų
karšti liepsnų liežuviai
laižo auksą monogramų
atvėsę pelenai užkloja
medalius ir ordinus
ir asimetriškoj istorijos šalikelėj
nelieka nė užuominos
kad ja kažkur keliavome
***
Pataikauja liepos rytas vakarui,
pilkumo audeklu pridengęs horizontą,
o vėjas atgrasus velėja pievos patalus,
ir nebeparplaukia laivai į saugų krantą.
Krante seniai neliko tų, kur laukė,
ir inkarams nebeužtenka gylio,
maurais apėjusi tyli pakrantė
jau per sekli, todėl švilpukai tyli.
Subliuško burės, nesulaukusios borėjo,
be jų nebepasieksim kito kranto,
atsimeni – tame krante skambėjo
variniai varpinės kurantai,
ilgai blyksėjo švyturio žibintas,
bet neįstengė kelio mums nušviesti,
todėl ilgai klajojom Hado labirinte
ir nepajėgėme po smūgių atsitiesti.
Krante namai, bet nei ugnies, nei dūmų,
tik pakartotas vakaras prie stiklo,
vienatvės vėjai, tuštumos juodumas
ir amžina nežinomybė Stikso.
***
Tik laiko ašis stabili ir aštri
tarsi nemiga naktį rugpjūčio
kai krinta kometos
ir dūžta iliuzijų bokštai
kai viską pardavę
besotėse akcijų biržose
trokštam panirti į sapną
belaikį ir snūdų
ištirpti miglotose drobėse
greko ar munko
nuskęsti tamsoj
be menkiausio šviesos ataidėjimo
pasislėpti nuo pertekliaus mugių
nuo nykaus karnavalinio siausmo
kur kaukės vaidina laimingus
nebijot ir nelaukti kol budelis laikas
perrėš tikrovės drobulę
ir mudu grąžins į namus
prie tiesos ir tikėjimo upės
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys