Aušra Lukšaitė-Lapinskienė

***

Iš tamsėjančio lapkričio vėjų

iš nukritusių lapų

kometų ir veidrodžio šukių

iš nublankstančios rytą delčios

iš vaikystės sekreto

smėliu ir viltim užbarstyto

iš šviesos tolimam vaikystės lange

susikuriu dieną

susikuriu naują gyvenimą

ir vis tolstu vis bėgu pirmyn

nors žinau kad nelaukia ten niekas

o tamsiausiom naktim vėl grįžtu

mintimis tyliai tyliai duris pradarau

nes nenoriu prižadinti miegančių

nes nenoriu trikdyti jų sapno

lapkričio vėjo gūsį įleidžiu

ir nebyliai sukalbu maldą

už savus iki šiol tebemylimus

už jų buvusį laiką

už pamirštą smėly kaštoną

gal sudygs…

***

Išėjom iš namų
pasidaliję sapnus ir eilėraščius
delne išsinešiau įskilusį kaštoną
kišenėse prisiminimų dulkes
iš mūsų sekreto
liko pėdsakas smėly
lyg išpirka
grįžt nežadėjau
nors gal ir nelaukei
ilgai klajojom atskirai
mūsų keliai vis prasilenkdavo
nes didysis iešmininkas
painią kelių geometriją
išmano geriau

negu mudu
dienų metafiziką
taip ligi šiol ir einame
skirtingais keliais
kol išmoksime būti kartu
kartu nebūdami

***

Ruduo sapnuoja liepų medų

rugiai jau duonoj

o tamsa bedugnėj

tiktai nerimstančių minčių armados

be ginklų be kovos

įžiebia ugnį

o ši sudegina ir rankraščius ir tiltus

ji nepalieka įkalčių

nei įbrėžimų

pradingsta iš storųjų foliantų

darbai ir žygdarbiai

didvyrių ir profanų

karšti liepsnų liežuviai

laižo auksą monogramų

atvėsę pelenai užkloja

medalius ir ordinus

ir asimetriškoj istorijos šalikelėj

nelieka nė užuominos

kad ja kažkur keliavome

***

Pataikauja liepos rytas vakarui,

pilkumo audeklu pridengęs horizontą,

o vėjas atgrasus velėja pievos patalus,

ir nebeparplaukia laivai į saugų krantą.

Krante seniai neliko tų, kur laukė,

ir inkarams nebeužtenka gylio,

maurais apėjusi tyli pakrantė

jau per sekli, todėl švilpukai tyli.

Subliuško burės, nesulaukusios borėjo,

be jų nebepasieksim kito kranto,

atsimeni – tame krante skambėjo

variniai varpinės kurantai,

ilgai blyksėjo švyturio žibintas,

bet neįstengė kelio mums nušviesti,

todėl ilgai klajojom Hado labirinte

ir nepajėgėme po smūgių atsitiesti.

Krante  namai, bet nei ugnies, nei dūmų,

tik pakartotas vakaras prie stiklo,

vienatvės vėjai, tuštumos juodumas

ir amžina nežinomybė Stikso.

***

Tik laiko ašis stabili ir aštri

tarsi nemiga naktį rugpjūčio

kai krinta kometos

ir dūžta iliuzijų bokštai

kai viską pardavę

besotėse akcijų biržose

trokštam panirti į sapną

belaikį ir snūdų

ištirpti miglotose drobėse

greko ar munko

nuskęsti tamsoj

be menkiausio šviesos ataidėjimo

pasislėpti nuo pertekliaus mugių

nuo nykaus karnavalinio siausmo

kur kaukės vaidina laimingus

nebijot ir nelaukti kol budelis laikas

perrėš tikrovės drobulę

ir mudu grąžins į namus

prie tiesos ir tikėjimo upės