Skaidrėjimo prieangyje

Tomas Vyšniauskas

Ramūnas Čičelis. Siena. Eilėraščiai. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2022. 68 p.

Sienos įvaizdis dažnam iš mūsų asocijuojasi su tam tikra kliūtimi, apribojimu, atskyrimu. Šio objekto dvilypumas, gebėjimas tiek saugoti, tiek riboti įgauna ypatingos svarbos sprendžiant sudėtingą individo santykio su pasauliu problemą (o ir savotiškame to santykio tęsinyje – materijos laikinumo ir amžinybės sąlytyje). Literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Ramūno Čičelio eilėraščių rinkinys „Siena“ (2022 metais išleido „Kauko laiptai“) savuoju pavadinimu tarytum sufleruoja skaitytojui, jog pagrindiniai akcentai knygos eilėraščiuose bus dedami ant skirties tarp skirtingos prigimties reiškinių (tikrovės ir metafizikos, nuodėmės ir sakralumo, materijos ir transcendencijos, egzistencijos ir buitiškumo, vidinio pasaulio ir patiriamos išorės) aktualizavimo. 

Mąstant apie egzistencijos įprasminimą, įsivietinimą atgrasiame pasaulyje, būties laikinumą, mintis dažnai krypsta į dievoieškos jurisdikciją. Be abejonės šešėlio pritarčiau rinkinio anotacijos teiginiui, jog tai sakralios poezijos knyga. Knyga, pasižyminti skausmingu ir tuo pat metu subtiliu dialogu su Dievu. Kūrėjo egzistavimas rinkinyje ne tiek integruojamas į visumos vyksmą, pastebimas aplinkos detalėse, kiek hiperbolizuojamas bei pakylėjamas į specifinį abstrahuotą eilėraščio lauką. Tekstuose besikristalizuojančiame Dievo paveiksle Visuresančiojo foną nustelbia Kūrėjo vaidmuo: „Kosmosas / Tavo akyse“ (p. 36). Paryškinamas ne tiek dieviškumas aplinkos elementuose, kiek pasaulis Nejudančio Judintojo delnuose. Tarytum išlaikoma distancija tarp daiktiškumo ir Dievo. Galima atkreipti dėmesį, jog tam tikros materijos formos suvokiamos kaip pražūtingos, prilyginamos mirčiai: „Bliuzas, / Viskis, tabletė – / Mirtis“ (p. 10) ar „Gudrus / Kabliukas. / Triukas. / Ruletė. / Korta. / Bilietas / Į pragarą“ (p. 43). Ir atvirkščiai – jei materijoje įžvelgiama Kūrėjo valia ir (ar) atspindys, reiškinys įgauna diametraliai priešingą prasmę: „Nemirsiu, / Nesižudysiu: / Žolė / Tokia žalia“ (p. 27) ar „Vanduo. Gyvas“ (p. 8). Svarbi skirtis (ar bent jau prioritetinė hierarchija) tarp Esmės ir formos pastebima eilutėse: „Pirmiausia – Tu. / Po to – Malda“ (p. 12). Kad ir kokiais ryškiais sakralumo bruožais bepasižymėtų malda, kokia svarbi tikėjimo dedamoji bebūtų, vis dėlto ji yra viso labo išpažinimo ar bandymo verbaliai išreikšti Absoliutą apraiška, neužgožianti Turinio. 

Eilėraščiuose juntamas ir sienos tarp lyrinio subjekto ir  Absoliutaus gėrio egzistavimas. Rinkinio eilėraščių „aš“ skausmingai išgyvena skirtį tarp tobulumo įsisąmoninimo ir savo silpnumo (besistengiant priartėti prie idealo) suvokimo. Galbūt dėl to knygos tekstuose kančios, užgimstančios siekiant nušvitimo, yra daugiau nei džiaugsmingo pagarbinimo. Atrodo, jog lyriniam subjektui itin svarbu užmegzti kontaktą su Aukščiausiuoju. Kontaktas suvokiamas ne tik verbalus, bet ir potyrio, emocinis. Dialoge aktualizuojamas išklausymo, įsiklausymo, jutimo, empatijos dėmuo: „Uodžiu dūmus. / Lapai, / Prirašyti tamsos. / Vienintelė galimybė / Būti ir / Išlikti. / Kaip niekad svarbu išklausyti. // Kalbame kalbomis. / Suprantame kūnu. // Kristaus kūnas“ (p. 32) ir „Ausis / Neklauso. / Lietimas / Girdi“ (p. 58). Svarbia ryšio užmezgimo sąlyga laikomas pagundos įveikimas, atsižadėjimas (plačiąją prasme – asketizmas), tarsi priartinantis besikreipiantįjį prie adresato: „Vynas / Ant Stalo. / Pajusiu Tavo prisilietimą – / Atstumsiu / Dėl Tavęs“ (p. 60). Įdomu, jog pats Kūrėjo egzistavimas nėra kvestionuojamas, eilėraščio veikėjui dialogas su Dievu tarsi reikalingas ne tiek transcendencijai patvirtinti, kiek įprasminti savo būtį apibrėžiant siekiamybę, idealą. Frustracija ar nepasitenkinimas nesulaukiant atsako nesibrauna į eilėraščio energetinę gamą. Romus nuolankumas, Kūrėjo atspindžiai aplinkoje ir dieviškumo įžvelgimas netgi tyloje suvokiami kaip bendrystės saitai: „Banga / Iki Tavęs / Nurieda. / Nežinau, ar girdi / Mane. / Aš Tave… / Tyla ausyje. // Dieviška ausis“ (p. 16) ar „Šoku žemyn. // Pas Tave. / Skęstu. / Tu žiūri / Iš viršaus / Į mano / Silpnumą, / Bejėgystę. / Į savo vardą, / Į mano / Vardą – / Ramumas“ (p. 21). Kita vertus, anapusybės įsisąmoninimas, besąlygiškas tikėjimas tarytum padeda lyriniam subjektui išgyventi materijos laikinumo suvokimą: „Paukščiai / Krenta. / Kerta į mano akiduobes. / Jos tuščios: / Išlesė / Varnai. / Kulnis Achilo / Šalia varno. // Baimė išnykti – / Drebėjimas“ (p. 30).

Raiškai nebūdingas daugžodžiavimas ar sudėtingos metaforinės konstrukcijos. Į egzistencinius klausimus atsakymų ieškoma ir įkeliant pėdą į paradokso ar nestandartinės išeities jurisdikciją. O kartais ir konstatuojant išeities nebuvimą. Knygos tekstų neišeitų priskirti nei metoniminės, nei metaforinės poezijos lentynai. Rinkinys traktuotinas kaip įdomus asociatyvios  poezijos reiškinys. Minimalistine forma, lakoniška kalba, alegorinėmis užuominomis, aliuzijomis į religinę simboliką ir nutylėjimais kuriama specifinė, kasdienybę paneigianti erdvė. Tarytum baltas lapas šviesai įsišaknyti.

R. Čičelio „Siena“ – vientisa sakralios poezijos knyga apie skaidrėjantį Aukščiausiojo paveikslą, apie nušvitimą, ištinkantį atsižadant savojo ego, suvokiant žmogiškosios prigimties ribotumą, patiriant kasdienybės kančią. Išvengdamas primityvaus moralizavimo, stereotipinės gėrio ir blogio skirties, be perdėto egzalto, nesibaimindamas pademonstruoti savo silpnumo ir abejonės, rinkinio eilėraščių „aš“ siekia užmegzti skaidrų ir betarpišką dialogą su Dievu. Tarytum nuskaistinus patį kreipinį, kalbėjimą, monologą, potyrį, patiriama būsena galėtų būti prilyginama atsakymui iš anapus. Kaip ir pastangos pastebėti dieviškojo stebuklo apraiškas, individo – pasaulio vienį, Kūrėjo valią aplinkos vyksme: „Nežinoma / Žemė. / Artojas. / Laukas. / Beria / Tave / Į gilumą“ (p. 40). Ir sprogsta pumpuras, sieną įskeldamas.