2024-11-03

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Jonas Liniauskas

Viešas

Kambariai pilni sidabrakrūmio žiedlapių, –

Prinešė skersvėjai, kai langus atvėriau zylėms,

Kurios jauniklių skraidymo pamokoms

Pasirinko vieno kambario kampą, –

Pro vieną langą įskrenda, pro kitą – išskrenda.

Neduok Dieve, net nakčiai užverti langus, –

Nuo ryto prasideda zylių savižudybių serijos,

Tik bumbsi zylių gniūžtėmis apmėtomi mano langai…

Nebesuprantu, ar namas stovi ant Paukščių tako,

Ar mano gyvenimas nebeturi vertės ir privatumo?

Fotografai kiša objektyvus į burną,

Internetas vietoj žinių siūlo papildus nuo potencijos,

Dviratininkai keikia smarkiau už vežėjus,

Ausinukuose – genetiškai modifikuotos melodijos,

Su visais E, dažikliais ir konservantais.

Ir visur politikai, išspausti kaip citrinos,

Rūgščiai šypsosi, grasindami mano ateičiai.

Kiekvienas iš jų turi ką man pasakyti,

Kiekvienas iš jų reikalauja tik mano dėmesio,

Ir visiems jiems drauge į mano nuomonę nusispjauti, –

Zylėms ir dviratininkams, politikams, žurnalistams.

Bet vos pabandau uždaryti langus ir kiemą,

Atsijungti elektrą, šildymą, vandenį,

Kad nevaikščiotų čia visi lyg rujojantys šunys, –

Esu iš karto kaltas prieš visą visuomenę,

Pilietis be pilietiškumo, atsijungusių procento vienetas.

Ko jiems reikia, jeigu nereikia manęs?

Tegu drugiai renkas žiemoti į židinį,

Tegu šikšnosparniai kabo kaip kalėdinės girliandos,

Tegu rankraščiuose pelės veda savo vaikus, –

Manęs juk nėra, nes statistiniam vienetui niekas nerūpi.

Bet tuomet visi susinervinę rėkia, –

Raudonais laiškais ir šauktukais:

Jūs dar neužpildėte savo gyvenimo formų,

O terminas užvakar baigėsi,

Todėl išskaičiuosime procentus nuo gyvenimo,

Delspinigius nuo jūsų meilės

Ir atiduosime pragaro antstoliams.

Mieguistas

Tau paklodę išlygino vėjas,

Tau pagalvę lietus iškedeno.

O lange šoka baltosios kielės,

Stiklas ilgis vandens gyvenimo.

Jau išėjo visi, kurie buvo,

Juos gegutė svetur iškukavo.

Ryto rūkas – akmens bukumo,

Toks sunkus, tartum būtų ne tavo.

O juk tavo gyvenimas ėjo,

Kaip vandens tyliai eina per stiklą.

Taip į sapną atšniokšdavo vėjas,

Kad ir sapnas atrodytų tikras.

Ir sutraiškytas laikas, suspaustas

Buvo tikras, tikresnis už lietų, –

Į raukšles įsigėrė lyg skausmas,

Įsiliejo į žvilgsnį – mylėti…

Santaros

Šiltų atodūsių jūra,

Kur skausmo pilni koridoriai, –

Ten laiko pilys sugriūva,

Tarytum žuvus koridoje.

O gal, kad laikinos buvo,

Tikėjimu tik sulipintos.

Iš laikrodžių smiltys pasruva

Į kitą, nematomą, indą.

Į kitą indą – nematomą,

Tarytum perpila dieną, –

Į pirmą pragaro ratą,

Septintą terasą nuo Dievo.

Tenai

Pašėlus baimė, kad pasieks mane

Liga ar amžius, negalia beprotė.

Jos neįveiksiu šypsena ramia,

Nes nežinau, iš kur ji pasirodys.

O gal jinai seniai yra kartu,

Tik aš nepažinau, dar jos nematęs,

Pakol manęs nepašaukė vardu.

Ji kaip katė kas naktį vaikšto ratais,

Kasnakt aplinkui ir kasdien arčiau.

Net ranką ištiesiau, kad apsiprastų…

Aš nebijojau, o tiktai jaučiau

Tą neviltį, kaip žvėrys jaučia spąstus.

Pėdsakas

Skubant baigiasi kelias lyg metai,

Nes už jo baltas sniegas – nemintas.

Atmintis tarsi pilkas šunelis,

Savo pėdsakus randa pametęs,

Ir nustemba, kad niekas nekinta,

Net jo pėdsakas čia, prie pušelės.

Ką paliekame, tą ir surandam, –

Net pradingusią meilę ar žodį,

Lyg į pušį įrėžtą kryželį,

Kur sakų geltonijantis randas

Vėl iš metų tamsos pasirodys,

Kai tiktai atmintis bėgs pro šalį.

Aušros Jonikaitės nuotr.