2022-12-06

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Tolimosios šviesos

Tomas Vyšniauskas 

Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poetų almanachas „Atokios stotys“ kasmet intriguoja stilių ir temų įvairove bei sukelia netikėto atradimo lūkesčius, mat greta jau žinomų literatūros pasaulyje vardų almanacho sudarytojai atranda ir autorių, kuriems kilometrai, aprangos kodas, mentaliteto, raiškos, minties neatitikimas centro standartams, elnių maurojimo sezonai ar dar kokios tai mįslingos techninės priežastys neleidžia ryškiau suspindėti dominuojančiame poezijos lauke. Subjektyviai man visada įdomu skaityti šiuos kasmetinius almanachus ir nepamenu karto, kada būčiau nuviltas. Tai kad periferijos poetai mažiau girdimi nereiškia, jog jie neturi skardaus balso ir svaraus žodžio. Atvirkščiai – gyvenant toliau nuo dominuojančių krypčių, madų, įtakų, gimsta unikalūs ir išjausti tekstai. Šiemet leidykla „Kamonada“ išleido jau dvyliktąjį „Atokių stočių“ almanachą. Greta lietuvių autorių publikuojama ir tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ svečių kūryba. Apžvelgdamas rinkinio tekstus pabandžiau juos suskirstyti į tam tikras grupes pagal publikacijoje dominuojančią tematiką. 

Ryški eilėraščių grupė, kurią galima išskirti almanache – pritapimo problemą (integravimosi į aplinką komplikuotumą) aktualizuojantys tekstai. Senkančio laiko pajautimas, materijos netvarumas („aš turiu suadyti mergautinę motinos skarą, / ją aklosios kandys baigia kapoti“ (p. 12), žmogiškosios prigimties ribotumas, intencijos įsiterpti į pasaulio paveikslą fone skaidrėjanti vienatvė („Bet gėlės žemės lopinėlyje, kuriame gyveni, / ir saulė, ir pats esi saulė, ir nesi, o žiedas pražysta (p. 3) minėtą problemą išryškina Aldonos Ruseckaitės publikacijoje. Melancholiškoje, subtiliai (paradoksu) deformuotoje, tačiau Kūrėjo egzistavimo būtinybę teigiančioje erdvėje prieglobsčio ieško Ievos Rudžianskaitės eilėraščio subjektas: „negaliu išlaužti virbų kai žinau / kad laikai juos išsigelbėjimu nuo aplinkinio pasulio / … / sudžiūvusi gėlė irgi niekada neišduoda / kada baigsis žydėjimas – net žodis / besibraunantis pro padažytas lūpas / netikėtai slysteli“ (p. 50). Jaunatviška ekspresija, reiškinių dekonstrukcija ir išraiškingais įvaizdžiais spindi Mūzos Olimpijos Svetickaitės tekstai. Jos lyrinio subjekti pasaulis šiurkštus it nederlinga dirva siekiančiai įsišaknyti asmenybei: „Viešpats ir vėl neišklauso / žmogus ir vėl neišgirsta – // nepaguodžiamasis / lieka nepaguostas // kiras nusijuokęs / apšika“ (p. 141). Įsiprasminimo problema individui dažnai būna susijusi su pasaulio – žmogaus dialogu. Adresato savo žodžiams ieško Vytauto Šimkūno lyrinis subjektas: „šis kalbėjimas buvo keistas / … / ne tai lėlei / kuri ant palangės / spoksojo į nieką / net ne kambario erdvei / net ne tam kas už jos“ (p. 180). O adresato neradus belieka ieškoti paguodos tylos erdvėje, kaip sufleruojama Edmundo Janušaičio eilėraštyje: „tylos erdvė // ji / lyg kriauklelė lopšyje // su šypsena veide / kurią baugu / paliesti“ (p. 197). Užuovėjos nuo būties skersvėjų Aukščiausiojo glėbyje ieško Valdo Aušros sakralizuotų eilėraščių herojus: „Dievo vaikas esu / … / Sūnus palaidūnas, kurio laukia sugrįžtant / Į malonės išskėstą glėbį / Kryžiaus krauju aptaškytą…“ (p. 200). Prisitaikymo, kaip išlikimo  galimybe suabejoja Vidmantas Elmiškis: „pavirsdamas augalu / akmeniu žuvimi / kasdien vis labiau / prisitaikantis / prie to kas slidu / kas tamsu ir šalta // taip išdžiūvusi jūra / išmeta mus į krantą“ (p. 241). Paradoksalių sugretinimų, kiek siurrealistinės erdvės ir alegorijos plotmėje (perkeldamas vyksmą į išjautimo jurisdikciją) kertelės lyrinio subjekto įsiprasminimui ieško Viktoras Rudžianskas: „žvejai pagavo undinės šešėlį / sužeistą saulės spinduliu – // virš jų galvų zujo akmeniniai laumžirgiai / šnarėjo stiklinės vaivorykštės“ (p. 255).        

Transcendentinį virsmą įprasminantiems tekstams pirmiausia priskirčiau Dovilės Zelčiūtės eiles. Tikrovės ir spektaklio ribos nyksmas, bandymas prisijaukinti Anapusybę, buities jaukumo pastebėjimas ir čia pat į neapibrėžtumo plotmes peršokanti mintis suteikia publikacijai universaliosios sakralizuotos Meilės atspalvių: „išvarvėjusios ilgesio akys / paruošta širdis įsitempusios naktys / jokių ateities planų vien tu / kaip baisiai gražus apsėdimas / maldas permuša neįmanomas godulys / tai švelnumas vedžioja savo laibus pirštus / mano plaukais tavo rankomis ateitis“ (p. 24). Savo kūryba žmogaus – aplinkos vienį įprasminanti poetė Regina Katinaitė – Lumpickienė šių metų publikacijoje pakylėja jauseną ir iki materijai nepavaldžios erdvės: „kopia dieva karvyte smilgas / everestan // pra žalynų švytėjimų / umžinybe pravėrus vartus“ (p. 27). Kapines, kaip pereinamąjį vagoną, kaip paskutiniojo materijos suspurdėjimo vietą išskiria Aušra Uldukienė: „Esu kapų apsodintoja. / Liudiju šventųjų bendravimą, / stebiu mirties gėlynų suvešėjimą, / lieju vasarvidžio lietų ir ugnį / kad būtų gražu ateiti“ (p. 77). Daiktiškumo ir dvasinio pasaulio skirtį bando užčiuopti Virginija Žvarėlaitė: „Sakydavo trečiajai: / kaip troleibusas, šilumą / tik išleidi. / Rankos šiurkščios. // Šiurkšti tebuvo siela. / Bandė ją gramdyti / ežero smėliu.“ (p. 143). Į naratyvą su mistikos prieskoniu įpindamas literatūros istorijos personažus, anapilin iškeliavusias asmenybes, realias vietoves erdves ir laikmečius permaišo Justas Jasėnas: „Klipatėlių kūneliai / Prie krematoriumo krosnių / nekantraudami lūkuriuoja / Virš kamino tiršti debesėliai / Vai kaip tiesiai ad astra“ (p. 167). Baigties, išėjimo nuojauta persmelkti Algio Jakšto eilėraščiai: „Jei negrįšiu – / veidrodis / išsaugos / Mano sielos / Atvaizdą…“ (p. 172). Meistriškai objektus iš prigimtinių savybių „ištraukia“ ir mistifikuotą, emocijos virpesiais grįstą erdvę formuoja Vytautas Kaziela: „mano žodžiai / pakimba ore / ir nuplaukia // lyg didelės žuvys“ (p. 248). „Per vidurį liturgijos, / Kai atsidūsta Dievas / Ir plaučiai prisipildo šviesos“ (p. 296), – santykyje su Kūrėju pilnatvės ieško Irmos Beridze lyrinis subjektas.

Almanache skaitytojas aptiks ir socialinės – kultūrinės – ekonominės kritikos apraiškų. Gamtos – urbanizacijos sandūros, egzistavimo skirtingose vietovėse apsunkinta identiteto paieška pastebima Dianos Paklonskaitės eilėraščiuose: „negirdžiu aš tų radiatorių / kai įsiklausau – tikrai ūžia / bet nuo to ūžimo / nei šilta, nei šalta – / paimu arbatinį šaukštelį / nupjaunu devynaukščio ketvirtį / ir išlaisvinu saulę – / tebūnie šviesu“ (p. 44).  Istoriniai personažai, vietovės, visuomenės raidoje, technologiniame progrese išryškėjančios žmonijos ydos ryškėja Rūtos Vyžintaitės – Lajienės kūryboje: „šiame miestelyje nebėra parduotuvių / tik šalti jų laipteliai / ir karšti jų turėklai / berniukams / kurie pamiršo / kaip išlaikyti pusiausvyrą“ (p. 59). Akcentuodama karo dramatiškumą,  bendrojo pobūdžio problematikos lanku neapeina Genovaitė Lukšaitė: „Šis ruduo / Pasirodė klastingas – / Pamažu medžių kraują išgėrė, / O išblyškusios, šąlančios vėlės / Jų šakų nuogume įsivėlė“ (p. 69) ir „Jau regis vienkiemiai nustojo netgi mykti“ (p. 70). Paskirdama keletą eilėraščių karo Ukrainoje temai, Lina Navickaitė kartu pabrėžia ir būties netvarumą bei egzistavimo „tiesiog“ išeitį: „paskutinysis priešas / čia pat // blėsta rugpjūčio žarijos / bet gėlės dar žydi // taip, gėlės – / jos daro / ką gali“ (p. 90). Asmenybių charakterio bruožus, elgsenas pagal zodiako ženklus suklasifikuoti bando Viktoras Gulbinas, pagardindamas švelniai erotizuotos meilės tematikas egzistenciniais pamąstymais: „pralaimėjusįjį / žiūrovai pamiršta greičiau, / negu nugalėtoją…“ (p. 216). „Žinoma kad rašau / tik dabar tarp eilučių /pirmą kartą juodos / yra tokios aiškios“ (p. 286), – visuomenės raidos iššauktas problemas savoje slemo stilistikos publikacijoje konstatuoja Grzegorzas Jędrekas. Žmogiškuosius santykius, socialinius vaidmenis, sociumo ydas abstrahuotoms vertybėms priešpastato Giorgi Zanguri savo ekspresyviuose tekstuose: „Aš pavogsiu iš pavasario vienuolyno gegužę, kaip nekaltą vienuolę, / Ir vesiu gyvenimą“ (p. 308).

„Stebėtojo užrašai“ – taip pavadinau grupę eilėraščių, kuriuose perteikiamas aplinkos vyksmas, stebimi gamtos (ar urbanizuotos erdvės) reiškiniai. Toji stebėsena tarytum pabrėžia veidrodinius pasaulio – individo atspindžius, kosmoso ir žmogaus vienį. Juk: „Kiekvieno vienatvėje skęstantis / Audros atspindys / Išprotėjęs pražysta / … / Mes esame / Tik vėjo kedenamas audinys / Kuriame siuvinėjamas / Dar nesukurtas eilėraštis“ (p. 108), – rašo Sniežana Ruseckienė. Gamtos reiškiniai asociacijomis iššaukia akimirkos impresiją Rūtos Neniškienės (Suchodolskytės) tekstuose: „Balučių / atspindžiuos / guminiai / linksmai / teškenasi / vaikų juokas / nubėga / šlapiom pievom / rugiagėlių sapnais“ (p. 117). Su aplinkos objektu susietas prisiminimas tarsi įgalina veiksmo slinktis laiko skale Eugenijos Liumaitės eilėraštyje: „Pakinkyto arklio akyse / vis matau tėvo veidą, / debesis ir skliauto gilumą. / … / Sėdim prie vieno stalo: / aš ir tėvo / kažkada balnotas rytas“ (p. 121). Gamtoje  prieglobsčio ieško Silvijos Statkutės kūrinių lyrinis subjektas: „Jie nepasikeitė. Augalai. / Jie niekur nenuskuodė. / Nepaliko manęs. / Jie ir vėl mane ramina, moko, guodžia.“ (p. 130). Nostalgija, senkančio laiko pajauta ir emocijos išraiška per aplinkos procesus pasižymi Klemenso Kupriūno eilėraščiai: „Vyšnių žieduos / Darbavos bitės / Motina niūniavo lopšinę / Akyse jos / Tupėjo paukštis“ (p. 151). Glaudų individo – pasaulio ryšį ir abipuses įtakas savo publikacijoje įžvelgia Linas Umbrasas: „nežinau kodėl visada pastebiu / žąsis, debesis, dangų, medžius, sniegą / gal jie, kaip lošimo kauliuko briaunos / išridena man dienas“ (p. 227). Aplinkos stebėsena daiktiškumu būties įvairialypiškumą ir šešėlius pabrėžia Anna Maria Golawska: „virš Porto plaukia debesys / tarsi rožiniai cepelinų pilvai / dega šalti dvigubo tilto protarpiai / trylikametė velka per grindinį / keistą tamsų monstrą / jai į kulniukus įsikibusį“ (p. 280). Kontempliatyvus žmogaus – gamtos vienio pabrėžimas būdingas Emijos Grigorjevos eilėraščiams: „lieptelio gale baigias / šioji diena / ir man ten stovint atrodo / kad tu iš kažkokio / tolio / mane kvėpuoji / kiaurai nendres“ (p. 316).

Teigti, jog visi almanacho tekstai lygiaverčiai kokybine prasme būtų pernelyg drąsu. Kaip ir nepastebėti skirtingų autorių kūrybos stilistinės diferenciacijos: tekstai varijuoja nuo paradokso paieškos, novatoriškesnių simbolių iki simpatijų klasikinei lyrikai, nuo gamtos vaizdų iki urbanistinio paveikslo, nuo subtilaus estetizavimo iki šiurkštesnės raiškos, nuo lyrinio subjekto jausenų akcentavimo iki aplinkos stebėsenos, nuo daiktiškumo pabrėžimo iki transcendencijos aktualizavimo. Tačiau net ir tokie, atrodytų skirtingi tekstai turi bendrų sąlyčio taškų, leidžiančių suklasifikuoti eilėraščius pagal vienijančius tematikos bruožus. Kita vertus, minėtus skirtingumus laikyčiau labiau privalumu nei trūkumu – plati stilistinė ir tematinė imtis leidžia atskleisti lanksčias eilėraščio galimybes įsiteikti įvairiems skoniams ir dar labiau pabrėžia poezijos adaptyvumą ir sugebėjimą įsiskverbti į atokiausias pasaulio kerteles. Atokumas nėra nei yda, nei privilegija. Kartais tereikia įsijungti ilgąsias šviesas, kad pajustum horizonto pakraštyje spurdantį eilėraštį.