2022-12-06

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Vytautas Kaziela

2022-ųjų vasara

jau seniai

esu indas

primityvioji keramika

prastai nužiestas

ir prastai išdegtas

(čia juk ne fabrikas)

vaikų pirštai

moterų pirštai

jų karštas alsavimas

karštas vėjas

šią vasaros naktį

*

saugau prisiminimus

apie tą kurios

taip ir nepavyko sutikti

vis dar jaučiu

jos pabučiavimų karštį

jos alkį

kai aš numirsiu

ji ateis pasiimti

mano akių

kuriomis nurenginėjau

kuriomis mačiau

ją nuogą ir šokančią

esu tas kurio

negali prisiminti

*

mirtis praeina

pro mus

užmerktomis akimis

nukritę lapai

ir priartėjęs kalnas

skendi dabar rūkuose

niekas negali

tavęs nei manęs

pažadinti

mes esame žuvę kareiviai

irstantys mūšio lauke

ir mūsų akis pamažu

užkariauja ramybė

*

su mano eilėraščiais

kitaip nei kitų

nežinau iš kur ateina

ir kodėl neateina

guliu išdžiūvusia burna

į dangų žiūriu

tarsi žiūrėčiau į niekur

nežinau kodėl

po šitiekos metų lieku

ir ką čia veikiu

kam esu reikalingas

neklausinėk sako Dievas

ir lūpas užspaudžia pirštu

debesys plaukia dangum

o sinoptikai pažada lietų

apie šį bet ne apie tą

viskas yra kitaip

nei manėm

ar bandėm įsivaizduoti

plonytė linija

nepermatoma užuolaida

smūgis žemiau juostos

išsižioji ir negali ištarti

laikai ir negali paleisti

bet niekam nereikia

suprasti

apie ką mes čia