
2022-ųjų vasara
jau seniai
esu indas
primityvioji keramika
prastai nužiestas
ir prastai išdegtas
(čia juk ne fabrikas)
vaikų pirštai
moterų pirštai
jų karštas alsavimas
karštas vėjas
šią vasaros naktį
*
saugau prisiminimus
apie tą kurios
taip ir nepavyko sutikti
vis dar jaučiu
jos pabučiavimų karštį
jos alkį
kai aš numirsiu
ji ateis pasiimti
mano akių
kuriomis nurenginėjau
kuriomis mačiau
ją nuogą ir šokančią
esu tas kurio
negali prisiminti
*
mirtis praeina
pro mus
užmerktomis akimis
nukritę lapai
ir priartėjęs kalnas
skendi dabar rūkuose
niekas negali
tavęs nei manęs
pažadinti
mes esame žuvę kareiviai
irstantys mūšio lauke
ir mūsų akis pamažu
užkariauja ramybė
*
su mano eilėraščiais
kitaip nei kitų
nežinau iš kur ateina
ir kodėl neateina
guliu išdžiūvusia burna
į dangų žiūriu
tarsi žiūrėčiau į niekur
nežinau kodėl
po šitiekos metų lieku
ir ką čia veikiu
kam esu reikalingas
neklausinėk sako Dievas
ir lūpas užspaudžia pirštu
debesys plaukia dangum
o sinoptikai pažada lietų
apie šį bet ne apie tą
viskas yra kitaip
nei manėm
ar bandėm įsivaizduoti
plonytė linija
nepermatoma užuolaida
smūgis žemiau juostos
išsižioji ir negali ištarti
laikai ir negali paleisti
bet niekam nereikia
suprasti
apie ką mes čia
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys