Tomas Vyšniauskas
Darius Rekis. Sūrumas rėžio. Eilėraščiai. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2021. 88 p.
Pasaulio / individo vienio pajauta, lyrinio subjekto integravimas į visumos koliažą, reiškinių tarpusavio ryšių komplikuotumas – temos, besibraunančios į dažną eilėraštį. Aplinkos objektams, jų sąsajai su asmens jausenomis nemažai dėmesio skiriama ir pedagogo, poeto, knygų vaikams ir jaunimui autoriaus Dariaus Rekio eilėraščių rinkinyje „Sūrumas rėžio“ (2021 m. išleido „Kauko laiptai“).
Aplinkoje vykstančių procesų įvairialypiškumas atskleidžiamas ne viename rinkinio eilėraštyje. „Kaimo pievose / sumindytos žibutės / stirnos pėdsakai“ (p. 9), – harmonijos, absoliutaus pozityvo neegzistavimas sukelia abejonę dėl būties prasmingumo, pasirinkimo įtampą, kuomet tenka konstatuoti mažesnės blogybės naudą (sumindytos žibutės) išlikime (stirnos instinktyvios pastangos išgyventi). Gamtoje išlikimo dėsniai dažnai būna sutepti kraujo lašu. Tačiau naujos pradžios galimybės ir destrukcijos eliminavimo koreliacija atsispindi eilutėse: „po akmenimis / upėje neršia žuvys / žvejai namuose“ (p. 17). Eilėraščio subjekto santykiui su pasauliu priskirtini ir atskirų individų tarpusavio ryšiai, ne mažiau komplikuoti ir įvairiaspalviai nei gamtoje egzistuojančios išlikimo briaunos. Kartais veikėjui belieka pripažinti savo pastangų ribotumą ir guostis gero poelgio sukeliamu moraliniu nušvitimu, tamsos eliminavimo galimybe („nenorėjau palikti šešėlio“ (p. 29) ar konstatuoti negailestingo jausenų tvermės dėsnio, grįžtamojo ryšio netvarumo, nelygiaverčių mainų egzistavimą („Žvilgsniu siurbei mane į vienkartinį švirkštą, / Kad susileistum naują dozę, / Ir man savęs nebeliko“ (p. 29).
Stebint aplinkos vyksmą, reiškinių tarpusavio ryšius pastebimi ir mikro pasaulio atspindžiai visumos plotmėse. Taip individo jausenos, žmonių tarpusavio ryšiai tarytum integruojami į visatos paveikslą, o jausmai išreiškiami išorės objektų pagalba: „tavo dykumoje / neliko vietos / mano kiemo skruzdėlėm“ (p. 39). Visa yra susipynę į neišraizgomą pojūčių gniutulą. Ir visai nesvarbu, kokios juslinio pažinimo atmainos pagalba patiriama išorė: „vėjas nuo jūros / atneša kiro žiną / kurčiam praeiviui“ (p. 45). Tiesa, vienio su kosmosu pajauta negarantuoja lyriniam subjektui pilnatvės, integracijos į pasaulį sėkmingumo. Dažname rinkinio eilėraštyje pastebimi nusivylimas, nuoskauda ir konstatuojamas būties slėgis, pritapimo šiurkščioje aplinkoje sudėtingumas: „Vandens paviršiumi / Lydima skeldėjančio Dievo / ir monotoniško katerio / Variklio burzgimo / Slysta už saulės pinigėlius / Parsiduodanti nuoskauda.“ (p. 47) ar „Aš – vienas. / Ir mano eilėraštis – vienas. / O iš tikrųjų esame trise: / Aš, mano eilėraštis ir mes. // Tik Dievas / Iš manęs vieno juokiasi.“ (p. 49). Nėra panacėja ir technologijų pasaulis. Jo dirbtinumas, Kūrėjo veiklos ir žmogaus rankų darbo rezultato atskirtis sąlygoja santykio butaforiškumą ir šaltį: „Kompiuterio, išmaniojo telefono ekraną / Glostai dažniau ir mieliau nei / Motiną, žmoną, vaikus. / Todėl pats toks – / Permatomas, / Stiklinis.“ (p. 65). Ir priešingai – tikrosios vertybės (tegul ir sunkiau apčiuopiamos) perskrodžia abejingumo luobą: „saulė / sunkiau vis pakyla // o šitiek tikrumo aplink!“ (p. 71).
Nostalgija, dėmesys ištakoms, praėjusių dienų fragmentai knygoje tarytum akcentuoja nuolatinį kismą, reiškinių netvarumą. Kita vertus, praeitis nėra nuneigiama, atvirkščiai – pabrėžiamas jos aktualumas ir įtaka lyrinio subjekto pasaulėjautai: „Savo vaikams nesiūlau ragauti / Duonos su vandeniu – / Pasaulis per daug pasikeitė. / Jiems – kiti pirmi kartai / Vaikystės prisiminimams, / O man džiaugsmas, / Kad vis prisimenu.“ (p. 13). Melancholiškas senkančio laikas suvokimas tarsi skatina eilėraščio veikėją išsižadėti egzistencinių tikslų ir taip blukinti baigties artėjimo neišvengiamybę. Erdvės, laiko ir būsenos sąsajos atskleidžiamos eilutėse: „sukasi Žemė o mintyse / lupasi laiko svogūnas / pats lupasi / ir nereikia ašarų / nieko nereikia“ (p. 15). Praeities, prisiminimo įtaka įtaka individui, jo savijautai išreiškiama eilėraštyje „Išgyventi“: „Močiutės padažas išsilieja / Ant šventinio stalo / Kaip kunigo kartojama malda. // Praeities sopuliai / Beldžiasi sapnų / Vaiduokliais.“ (p. 21). Laikrodžio tiksėjimas rinkinyje laikomas konstanta, skvarbia tėkme, besibraunančia po oda mikro lygmenyje ir trinančia šviesmečius, griaunančia sienas kosmoso plotmėse. Toji tėkmė nepavaldi nei šventumui, nei negandoms: „skuba laikas / ir visiškai niekas nesustoja / kai pelkėj / įklimpę / šventieji / valosi nimbus“ (p. 26). Kita vertus, vilties, būdo išgyventi suirsiančioje materijoje bandoma ieškoti atkreipiant dėmesį į cikliškumą, nuneigiantį laiko kaip baigtinės atkarpos sampratą: „akiduobių žydėjimas / pavasariais / vilties sula / į beužankančius rutinos ežerus / vėl priverčia tikėti / pernykšte smilga“ (p. 30).
Rinkinio raiškoje vyrauja romus, melancholiškas bylojimas. Nostalgiškai konstatuojamas būties netvarumas, senkančio laiko pajauta. Švelnus sentimentalumas, nusivylimo potėpiai dar labiau pabrėžia jautrios asmenybės pritapimo komplikuotame pasaulyje problemą. Skaitytojas neaptiks daug maišto, eksperimento apraiškų, destrukcijos, tradicijų neigimo. Tiesa, vietomis galima pastebėti vieną kitą paradokso atspindį, šmėstelintį netikėtų sugretinimų ar daiktų savybių perkonstravimo dėka: „atsakysiu / mano rytas / kankina gegutę“ (p. 8) ar „paleisti klevą / paleisti pavėsį / nespalvotus prisiminimus / nukrapštyti / nuo puodelio dugno“ (p. 34). Daugumoje eilėraščių aiškiai juntamas „aš“ egzistavimas. Netgi ne pirmuoju asmeniu rašytuose tekstuose užčiuopiamas kontempliatyvus aplinkoje vykstančių procesų filtravimas per subjekto pojūčių gamą. Dažniausiai santūri raiška ir švelni melancholija vietomis paįvairinama ir šiurkštesne emocijos išraiška: „…Kad / Vėl ir vėl / Galėtum / Sprukti / Pas kurvą, / Į butelį / Ar darbą. / Kad / Vėl ir vėl / Pajustum / Celofaninio maišelio skonį / Burnoje.“ (p. 64). Vis dėlto, dominuoja subtili, išjautimu ir egzalto atspalviais pamarginta nusivylimo jausena: „Ir pats savęs atsiprašau, / Kad sielą raižau / Net nepridengdamas akių / Skraiste. // Ir pats savęs atsiprašau, / Kad nežinau, / Kaip mes dabar atrodom.“ (p. 81).
D. Rekio „Sūrumas rėžio“ – nostalgija, senkančio laiko pajauta persmelkta knyga apie komplikuotą individo santykį su aplinka. Pabrėžiant būties trapumą, laiko tėkmės skvarbą ir galią, žmogaus ir gamtos vienį, objektų (o ir žmonių) tarpusavio sąveikų įvairialypiškumą atskleidžiama asmenybės pritapimo netvariame pasaulyje problema. „Šis ledonešis / ne tik žiemą palieka / stoviu ant kranto“, – stebėdamas pro šalį srūvantį gyvenimą pripažįsta savo vienatvę rinkinio lyrinis subjektas. Su ledonešiu pamažėle atitirpsta ir sielos įšalas. Bus vasaros kaitra, ir akmenys nuilsę nesižvalgys į vakaro pusę. Ateis kita žiema, ir ledo paviršius vėl pasaulį atspindės.
Daugiau straipsnių
Prigyti kamputyje
Pastebėtos knygos: skeleto Jono istorija
Bangavimo žaismė