Rūta Vyžintaitė-Lajienė

Gudijai

Gardinas irgi kvepia Nemunu

užsimerktum – galvotum, kad Kaunas

nuskęstum – namo parplauktum

per kirilicos švendres braunas

pirmos gervės

ir ieško

lizdo mums

                (2018)

***

negaliu rašyti apie Kyjivą

nes mano eilėraščiai

jau kelintą dieną slėptuvėse

jiems ima trūkti raidžių

ir nėra kuo tvarstyti pabirusių žodžių

iš užsegtų eilučių laša raudonas rašalas

ir net nežinau

ar jas dar kas perskaitys

nes metaforoms nėra vietos racijose

nes lauke lekia kritikos strėlės gyvenimui

nes jie nori palikti tik baltą popieriaus lapą

o galų gale

ir be eilėraščių

taip ar taip

visiems

krenta ašaros

Luokesos ežerui

trisdešimt metų gyvenu polinėje gyvenvietėje

poliai – iš kaulų, vanduo –  iš kraujo

kartais archeologai pasiilgę iššūkių

neria gilyn

ieško ko naujo

randa

dvidešimtojo  amžiaus

keramikos šukių

Gandras

pažiūrėk į šį bičą – koks kietas

vėl sugrįžo iš tripo po svietą

PAR, Zimbabvė, Tanzanija, Kenija

Izraely švenčiausiosios vietos

Libane matė karą ir taiką

guodė Sirijoj verkiantį vaiką

o dabar lyg pakvaišęs

po lietuvišką lauką

virš varlės pasilenkęs

pildo jos paskutinįjį norą

į ausytę šlapią ir liesą

…

šnabžda tiesą

***

vargšės žvaigždės,

įsimylėjusios dirbtinius palydovus,

kasmet laukia jų priartėjant

ir taip – metai iš metų,

kol, palydovui sugedus,

krenta jam iš paskos

į Ramųjį vandenyną.