2022-08-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Eilėraštis iš aukštai

Tomas Vyšniauskas

10 Utenos krašto poetų. Aukštaičiuose. Eilėraščiai. Utena: „Kamonada“, 2021. 224 p.

Aukštaitijos kalvelės ir dangų atspindintys ežerai tarytum skatina šio krašto žmones kelti žvilgsnį aukštyn (nuo pakelės grumsto pilkumos į debesies pilnatvę), o charakterio savybės (atviraširdiškumas, bendruomeniškumas) leidžia su neslepiama emocija atskleisti pamatines poezijos savybes – dėmesį ritmikai, estetikai, jausminiam eilėraščio pradui – ir šiame literatūros žanre. 2021 m. leidykla „Kamonada“ išleido poezijos rinktinę „Aukštaičiuose“ (sudarytojas Vytautas Kaziela), kurioje publikuojama dešimties savitų Utenos krašto poetų kūryba.

Įvairiais laikmečiais kūrę skirtingų kartų poetai rinkinyje stilių įvairove pirmiausia pabrėžia individo–aplinkos ryšį, jo svarbą, trapumą ir komplikuotumą. Meno – gamtos – žmogaus sąsają galima aptikti A. Miškinio eilėraštyje „Mano dainos“: „Kur bekristų, kur ne, / Kvepiančios ramune, / Mano dainos namo tegrįžta – / Mano gyslomis jos / (Pamirkytom kraujuos) / Prie šitai žemelei pririštos.“ (p. 9) Abstrakčioji „aplinka“ A. Miškinio kūryboje dažnai įgyja konkretesnį –Tėvynės ­– kontūrą. Jis sietinas tiek su meilės (garbinimo), tiek su kančios išraiškomis: „Kur jūs lekiat, gervės mano mielos? / Gal rytoj klegėsit pro tėvynę… / Smurtas, melas ir spygliuotos vielos / Mane jauną šičia apipynė.“ (p. 19)

 Gamtos motyvų apstu kone kiekvieno rinkinyje publikuojamo poeto kūryboje. Štai J. Šiožinys eilėraščio lyrinio subjekto būseną tapatina su pašautos gulbės dalia: „Vandens srovė skubėjo / Juoda, plati, gili. / Ji mano baltą gulbę / Nusinešė tolyn. // Prie tvenkinio stovėjau / Pašauta širdimi. / Malūno ratai sukos, / Malūną sukdami.“ (p. 28) Gamtos cikliškumas, joje egzistuojantys baigties atspindžiai (lapkritys, įšalas) padeda išreikšti eilėraščiuose nostalgiją, melancholiškas būsenas. „Ir liūdna tau, kad į laukus išėjęs basas / Ir prie liemens prigludęs, mirštant rudeniui lape, / Norėtum dar kažką be galo pasakoti / Ir pasakojimu išsekti lyg upe“ (p. 49), – herojaus ir aplinkos emocines vibracijas tapatina A. Nyka-Niliūnas eilėraštyje „Rudens fragmentas“. Gamtos objektai ir (ar) procesai ne tik sukuria akimirkos impresiją, bet ir padeda išreikšti lyrinio subjekto savijautą bei pasaulėžiūrą: „Einant gatve / Staiga pakilęs vėjas / Sušiaušė juodus tulpės plaukus, / Ir aš dar kartą pajutau, / Kad gyvenu svetimame krašte.“ (p. 64) Panašumus tarp žmogaus ir gamtos įžvelgia ir R. Mikulėnaitė-Jonuškienė. Abipusis atsispindėjimas pasireiškia tiek apibūdinant išorės bruožus („O kai būsim žili kaip žiema – / Po darbų prislėgti ir pavargę, / Būsiu Tau židiny šiluma / Ir ant stalo garuojantis valgis“ (p. 158), tiek savijautas („Bet mintys – / Kaip benamiai šunyčiai – / Loja mano galvoj“ (p. 160).

Šių dienų Utenos poetams R. Katinaitei-Lumpickienei ir V. Kazielai itin būdingas stipriai išreikštas individo–kosmoso vienio pajautimas. Asmuo suvokiamas kaip neatsiejama visumos dalis, su ja užmezgamas trapus, subtilus, išjaustas, kontempliatyvus ryšys, dvelkiantis haiku dvasia. „Pažiūrėk į mane / kaip išprotėjęs / vakarėjant žydi jazminas / ir dangus / pasilenkia / jo šviesos / atsigerti“ (p. 116), – harmoniją spinduliuoja R. Katinaitės-Lumpickienės eilėraščio eilutės. Lyrinio subjekto būsena tarsi tramplinu pasinaudodamas, gamtos reiškinius į transcendentinę plotmę perkelia V. Kaziela: „per miegą kalbi: / į mano sapną / tu prineši sniego / kuris niekada neištirps // tarsi beprotnamio celėj / mano rankas supjausto / tie prakeikti saulėlydžiai / ir tu negali manęs išlaikyti“ (p. 149). Glaudų poetų ir vietos ryšį atspindi knygos eilėraščiuose dažnai randami Aukštaitijos vietovių, upių, ežerų pavadinimai, yra eilėraščių (R. Katinaitės- Lumpickienės), rašytų aukštaičių uteniškių tarme, o bendruomeniškumą (tuo pat metu ir rinkinio vientisumą) pabrėžia dedikacijos kitiems krašto kūrėjams ir deklaruojama meilė (tiek apraudant negandas, tiek nuoširdžiai reiškiant jausmus) gimtajam kraštui (ar, bendrąja prasme, Tėvynei). 

Dar viena savybė, būdinga rinkinio eilėraščiams bei glaudžiai susijusi su aukštaičiams būdingu sentimentalumu ir lyrizmu, – senkančio laiko pajauta. Baigties nuojauta, mirties egzistavimo įsisąmoninimu persmelktos A. Miškinio eilutės: „Šviesos kai mažinas, / Išvystam klaikumą. / Ir viskas amžina, / Ir viskas laikina.“ (p. 22) Būties laikinumą pastebi ir A. Katinas: „pakalbėkim gyvenime ir apie laisvę / neprisiminti nesitikėti ir nežinoti / kad esu nenuspėjamai laikinas / tavo kaimynas ir amžinas nuomininkas“ (p. 198). Atsisveikinimo su buvusia būtimi (ar bent jau taikaus gyvenimo ramybe) nuotaika dvelkia J. Šiožinio lyrinio subjekto mintys: „Pasilieka eglės žalios / Ir jaunystės viltys / Šiepias tvoros šalia kelio / Tartum vilko iltys – –“ (p. 32) Nostalgiškai nuneigiama galimybė egzistuoti amžinai materialia forma: „O reikia skirtis – ir verkiu, / Visa visa širdim šaukiu: / Kodėl čia likti negaliu / Bent varganu vabalėliu!“ (p. 44)

Laikmečio negandas kaip gėrio kapituliaciją išgyvena A. Nyka-Niliūnas: „Aliejus ir kraujas spingsulėje baigės, / Pašarvota šviesa, išauginusi mus.“ (p. 51) Laiko cikliškume viltį įžvelgia R. Katinaitė- Lumpickienė: „laikas teka tik venon pusan / nars saka – žeme apvali“ (p. 131). V. Kaziela laiko punktyrą taip pat linkęs sujungti į apskritimą ar bent jau tiesę: „mano kelionė baigta / pati paskutinė viršukalnė / kol nutrūkus grandinė pati susijungia“ (p. 154). Tiesa, tiksinčių nebūties link sekundžių tempą pabrėžia R. Mikulėnaitė-Jonuškienė: „Dilgantį veido aksomą / Lytėdama žydi ranka. / Viešpatie, lekia gyvenimas / Kaip sidabrinė kulka.“ (p. 176) O gal vis dėlto lemta kiek pabūti? Kad atliktume misiją. Arba tiesiog pastebėtume aplinkos grožį, kaip antai A. Musteikio eilių lyrinis subjektas: „įklimpom čia pabūti / čia tokios mėlynos žibutės“ (p. 209). 

Dievoieškos motyvai neatsiejami nuo išjaustos, tragizmu dvelkiančios kūrybos. Apstu jų ir „Aukštaičiuose“. Tremties žiaurumas ir ištuštėjusių namų tyla perteikiama A. Miškinio eilutėmis: „Verkia Dievas medinis kieme, / Tuščia, liūdna, nelinksma – eime!“ (p. 17) Subtiliu, rafinuotu ir įvairiabriauniu santykiu su Aukščiausiuoju pasižymi V. Kazielos kūryba: „kaip duria / tavo šviesa / Viešpatie“ (p. 144). Dieviškumo aidus aplinkos elementuose išgirsta R. Katinaitė-Lumpickienė: „manęs nepaleis // išplaukę rugiai / gegutė / vasaros varpas / šulinio svirtis / tolimiausioj / širdies provincijoj / tebegirgždanti / motinos amžinuoju // skalsink / Dieve / mano / vaikams // manęs neapleis“ (p. 115). Taip tarsi pabrėžiamas Visuresančiojo potėpis pasaulio paveiksle. P. Panavas eilėraštyje „Lėktuvams skrendant“ sugretina Kūrėjo ir žmogaus rankų darbo rezultatus, atrasdamas bendrų bruožų tarp gyvasties ir daikto: „Tik sekmadienį šitaip kažkas keistas į širdį subėga. / Tartum pieno košimas. Tartum liūdnas gerumas. / Tartum pasakos galo laukimas. / Tik sekmadienio medžiuos šitaip paukščiai plasnoja ir gieda. / Tik sekmadienį šitaip neskubėdami skrenda lėktuvai – – -“ (p. 82) Taip tarytum sujungiamos į vieną visumą individo būsena, materija ir jos prigimtis. Daiktus iš prigimtinių savybių ištraukti ir perkelti į paradokso veikimo sferą bando A. Masionis savoje „Pastoralėje“ („Bet atsilaksčius ėmė liautis / Gelsva nesantaikos angis. / O iš trikampio pirkios skliauto / Suspindo aitvaro akis.“ (p. 99) ar „Šienapjūtėje“ („Ryškiam saulėteky sužvilgo dalgiai – / Vešliam paparčiui perkirstas nugarkaulis, / Žiogų liūtis iš pradalgio į pradalgį.“ (p. 100) Paradokso apraiškų galima įžvelgti ir A. Katino („Ir nori siela pasismaugti / šešėlio kilpoje / tačiau nežino ką gi maudžia / pražilusiam vaikigaliui“ (p. 179) bei A. Musteikio („tylu / tik žvaigždė siurbia žvaigždę / ir vėjo taukai sutepa plaukus“ (p. 207) eilėraščiuose.

Apibendrinant būtų galima teigti, kad knygos „Aukštaičiuose“ puslapiuose susibėgę saviti ir ryškūs Utenos krašto poetai skirtingais stiliais deklaruoja pamatinius poezijos (o ir Aukštaitijos mentaliteto) bruožus: jausmingumą, dėmesį estetikai, meilę gimtajam kraštui. Subtilia dievoieška, paradokso paieškomis, aplinkos reiškinių stebėsena ir išjautimu rinkinio eilėraščiuose pabrėžiamas individo–pasaulio vienis ir konstatuojamas būties laikinumas bei trapumas. Šios savybės jungia skirtingų kūrėjų eilėraščius į vientisą knygą. Ir plikina saulėtekis akis. Ir debesis švinu užgula. Ir žiedlapis širdį paglosto. Kaip aukštaičiuose, taip ir ant žemės. Dramatiškai jautru.