Laikinumo procesija ir keistas kūrybos džiaugsmas

Ieva Rudžianskaitė

Gintaras Bleizgys. Procesija. Eilėraščiai. V.: Slinktys. 2022. 128 p.

„Procesija“ – taip vadinasi naujasis Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinys. Jo pavadinimas ir programinis eilėraštis, kuriame vaizduojamos filosofo Arvydo Šliogerio laidotuvės (p. 69–70), man asocijuojasi su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų ciklu „Laidotuvių simfonija“. Mirties neišvengiamybė – viena iš knygos temų, tad turbūt ne be reikalo prieš akis išnyra čiurlioniška, tamsoje švytinti arba saulės apšviesta procesija. Beje, dailininkės Augustinos Gruzdytės dizainas puikiai atspindi lyrinio subjekto nuotaikas ir nuojautas.

Lyrinis subjektas apmąsto mirtį ne tik žvelgdamas į laikinus pavidalus, bet ir remdamasis filosofinėmis įžvalgomis: „vis aiškiau patirdamas laikinumą / tampi bebaimis –  / juk neįmanoma / bijoti to / ko už akimirkos nebus“ (p. 44). Kitame eilėraštyje teigiama, kad mirtis yra atsiskyrimas (p. 26), tačiau tai nereiškia, kad kalbančiajam nerūpi aplinkinis pasaulis ar kad jis yra nuo jo nusigręžęs. Regis, rinkinio subjektas yra ypatingai budrus stebintysis, linkęs į savirefleksiją. Tokį įspūdį sustiprina ne viename eilėraštyje randamas žodis „sąmonė“ („spygliuotos sąmonės gudobelės“, p. 21; „dilgėlės teka pro sąmonę“, p. 46 ir kt.). Vis dėlto sąmoningas aplinkos (taip pat ir vidinių būsenų) stebėjimas gali būti labai skausmingas, kai suvokiančiajam ir stebinčiajam sunku pakelti vieną po kito plūstančius ir išnykstančius vaizdus ar ištverti kibirkščiuojančią įtampą. Kita vertus, sąmonė, kuri neatsiejama nuo kūrybiškumo, gali būti suprantama kaip opozicija inercijos tamsai. Subjektas nuolat stebi reiškinius, pasirodančius ir pradingstančius regėjimo lauke, tarytum priartėjanti ir nutolstanti procesija. Minėtame programiniame eilėraštyje kaip tik ir kalbama apie visa ko praeinamumą, kurį iliustruoja „laikinumo procesija“, tačiau net kupiname rimties eilėraštyje neišvengiama gyvenančiųjų silpnybes atspindinčių eilučių: „[…] šiek tiek pažįstu jūsų anūkę – / buvusi / mano dukros klasiokė // įdomu ar ji verks“ (p. 69).

Skaitydami rinkinį, galime įžvelgti skirtį tarp aplinkos ir vidinio pasaulio: „baisu atsimerkt kai jauties šitoks vienas / ar man pakeliamas mano pasaulis? // – o tos mašinos / vis varo ir varo per lietų – / komentuoja žiūrėdamas pro langą / sūnelis // su tokiu tėvu / vaikai auga vieniši / užsigrūdina // mano laikas / yra šalia tavęs / anksčiau mokėjau rašyti eilėraščius / paskui išsisėmiau – ruduo / mane pagraužė nenoriu / tylėt“ (p. 37). Subjektui svarbi, gal net lemtinga yra poezija. Pirmas knygos skyrius, pavadintas „Sugrąžintoji poezija“, sufleruoja, kad poezija kalbantįjį buvo apleidusi, o kūrėjo vienišumas ir jo kuriamo pasaulio nesuprantamumas, apie kurį kalbama pirmose eilėraščio eilutėse, dvelkia ir nepataisomu egocentriškumu, neišvengiamai darančiu įtaką ir santykiui su artimaisiais. Sakyčiau, eilėraštyje sąžiningai atskleidžiamas kuriančiojo požiūris į kūrybinį procesą ir į save. 

Savęs ir tikrovės suvokimas „amžino nuopuolio soduose“ (p. 65) susijęs su moraliniu vertinimu. Kai kuriems rinkinio eilėraščiams yra būdinga saikinga didaktika, kartais pavirstanti į primygtinį reikalavimą: „[…] padėk vaikeli kaukolę čia tau ne peleninė / kabink ant sienos žeberklą nes ir žuvis – gyvybė / išimk iš sielos trandį parklupk prieš dirigentą / jis tiesiai priešais atmintį ir pojūčius ir veidą // jie tiesiai priešais viską – nuoga akivaizdybė / neleiskite religiniams fanatikams / šitų eilėraščių skaityti / neleiskit nė vienam kurs įsitikinęs kad žino / nes Dievas – daug daugiau už visą pažinimą“ (p. 105). Nors knygoje išryškėja lyrinio subjekto savikritika ir nepasitikėjimas pažinimo procesais, bet įdomu, kad jis vis vien neretai pasirodo kaip žinantis. Savotiška žinojimo nuostata išryškėja ne tik eilėraščiuose, kuriuose kasdienės detalės nurodo gilesnius individo egzistencijos klodus („… mes visi / visą gyvenimą su kaukėmis / o dabar yra galimybė / apsimesti kad kaukės / nenešioji“, p. 71–72), bet ir tuose, kuriuose sureikšminamas moralinis lygmuo („mano kaltės yra dar labiau / mano kaltės – ne tavo nosiai“, p. 118). Tad nenuostabu, kad mąstymas apie poeziją pasireiškia, nurodant itin gilų ryšį su lietuvių literatūrine tradicija: „… girdžiu kaip banga / gena bangą ir kaip maironis / žodis po žodžio atstatinėja prarastąsias pilis“ (p. 78). Tačiau tai negarantuoja netikėtų poetinių sprendimų ar originalesnių žaidimų su idėjomis.

Tiesa, eilėraštyje „Laimai Kreivytei“ bandoma suabejoti autoritetais: „[…] sakai: kiekviena kalė širdyje yra / didžiavyris / pridedu: kaip ir kiekvienas / didžiavyris yra gryniausia / kalė širdies gelmėse“ (p. 60). Šiame eilėraštyje lyrinis subjektas neslepia ir savo abejonių, susijusių su kūryba. Negana to, kūryba ir kalba suvokiamos kaip nepakankamos: „… šuniui / ant uodegos šitas rašymas / kaip ir visa // kas pasakyta balsu“ (p. 35). Reikėtų  prisiminti, kad 2018 metais išleistoje poeto knygoje „Xeranthemum“ lyrinis subjektas irgi klausia: „ar kas skaitys šitą tavo pezėjimą?“ (p. 61). Tokios ir panašios abejonės „Procesijoje“ ir įtikina, ir ne. Įtikina, nes poezija tikrai neišsprendžia (ir neturi išspręsti) egzistencinių klausimų, neapmalšina skaudulių („… išgriūna eilėraščiai –  / menki tvarsčiai žaizdos // neužgis“, p 39) ir nėra apsaugota nuo užmaršties. Neįtikina, nes „… keistas yra mano džiaugsmas / kurs varsto mane ir verčia / dėlioti šį rašinį“ (p. 12). Be to, eilėraštyje sustingsta tam tikri įvykiai, autobiografinės detalės ir įvairiausios situacijos, tad kūrybinis aktas tampa atsvara abejingam sociumui, kuriam rašančiojo kūrybinės ambicijos iš tiesų nė motais, nors knygoje bandoma parodyti, kad yra atvirkščiai: poezija lemia lyrinio subjekto išskirtinumą, kurį atpažįsta (ar gali atpažinti) aplinkiniai: „[…] o čia jūs – atpažįsti mane / iš nuotraukos ant knygos viršelio“ (p. 46). Galbūt galima įžvelgti šmaikščią autoironiją, nors sunku pasakyti, ar tokia autoriaus intencija.

Žvelgiant į antrąjį knygos skyrių, reikėtų pripažinti, kad yra nemažai eilėraščių, užliejančių žodžių lavinomis. Manau, poetas labai gerai juos apibūdina: „Antrasis knygos skyrius – tokie rimuoti ekspromtai, srautas, kuris plūsta kaip nuo krioklio vanduo, ir rašančiam nėra lengva visas tas metaforas, tą „kur pažvelgsi, ką begalvosi – viskas rimuojasi“ atlaikyti“ (14-ąją knygą išleidęs G.Bleizgys – apie sugrįžimą prie rašymo, A.Šliogerį bei kasdienybę | Kultūra | 15min.lt). Iš tiesų, plūstantį žodžių perteklių, lyg įvairiaspalvius vaizdus, sunku „užlaikyti“ savo atmintyje, nes jie tiesiog praeina nepalikdami ryškesnių pėdsakų. Todėl puiku, kad žodžių srautą atsveria rinkinyje esantys minimalistiniai tekstai: „bežiedžiai stagarai pavasario rožyne – / beribė tuštuma / ten kur jau greit bus lapai ir žiedai – – // laikinumo amarus / nuplauk nuo manęs / šiltas / kovo lietau“ (p. 9).

Pabaigoje belieka pridurti, kad poetas sujungia, atrodytų, įprastas detales su platesniais kontekstais, subjekto prisiminimais, biblinėmis interpretacijomis, o atminties, laikiškumo ir laikinumo išryškinimas, iš praeities išnyrančių fragmentų aktualizavimas bei patirčių sluoksniavimas leidžia prisiminti ir ankstesnę G. Bleizgio kūrybą. Menkutė smulkmena, kasdienė aplinka, santykis su kitais asmenimis ir buities rakandai tampa akstinu globalioms ar filosofinėms problemoms aptarti, kol jos bus nebeaktualios, todėl „tegu greičiau eina lauk / šita paskutinė laikinumo procesija / tegu užkasa duobę ir vėjas / užpusto duris“ (p. 70).