2021-10-27

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Tekėti medžių viršūnėmis

Dainius Gintalas. „Vienos vasaros giesmė“. Eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 72 p.

Tomas VYŠNIAUSKAS

2021 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido poeto, vertėjo, libretų autoriaus, literatūros ir meno kritiko Dainiaus Gintalo poetinės prozos knygą „Vienos vasaros giesmė“. Poezijoje įsidominavus verlibrui, eseistiniams pamąstymams, išblukus formos aktualumui skirtis tarp žanrų rizikuoja sunykti iki sunkiai įžvelgiamos takoskyros. Suintriguotas knygos anotacijoje šmėstelėjusio termino „poetinė proza“, skaičiau knygą bandydamas sverti, ko gi daugiau – poetinio polėkio ar prozos nuoseklumo – yra šioje „eilėraščio upėje“.

Poezijoje man imponuoja keletas eilėraščio savybių, kurias (subjektyviai) laikau kertiniais eilėraščio bruožais: metaforiškumas ir alegorijos naudojimas, emocinis krūvis, ritmika ir minties gaivališkumas. Jau pačioje knygos pradžioje skaitytojas aptiks iš logikos ir stereotipų pančių išlaisvintą žodį (tiek raiškos, tiek ir minties prasme): „tada mėnuo prisiuostys dujų ir eis svirduliuodamas per vasarą vapėdamas laisvė yra nepamatuojama neapčiuopiama jei taip tai gal nėra jokios laisvės o jei yra tai gal ji su murenos burna jai dvokia iš burnos ji minta dumblu ir dvėsena“ (p. 10). Mėnuo tarsi ištraukiamas iš jam įprasto nuobodaus konteksto, laisvės samprata netenka sakralizuotos idealų marškos, o tikrovė perkeliama į egzistencinio apmąstymo plotmę. Įdomus knygos lyrinio subjekto santykis su tikrove. Viena vertus, eilėraščio žmogus tarsi nesistengia daryti įtakos aplinkai, ją keisti. Apsiribojama pasaulio ydų konstatavimu ir būties pagražinimu fantasmagorija. Kita vertus, lyrinis subjektas nenusišalina nuo vyksmo, nesirenka stebėtojo vaidmens, veikiau atsiduoda tėkmei ir dalyvauja procesuose kaip visumos neatsiejama dalis, atsakinga ir suvokianti gamtos, istorijos svarbą individo egzistencijai. Aplinkos elementai ir reiškiniai naudojami ir kaip įvaizdžiai, padedantys išreikšti individo jausenas („esu vienatvė kurioje žaidžia sniegenos kurioje snaudžia lėlys mano kūnas rūkas slenkantis iš miško didelis vilko rūkas“ (p. 15), ir kaip prieglobstis nuo būties slėgio pavargusiai asmenybei („kur tu slepiesi kai tau skauda vilko gomury“ (p. 17). Individo atsakomybę pabrėžia ir šmėstelinčios ekologinės kritikos apraiškos („mylėtis su ryklio patele maldororai tai maištas prieš plastiko salas“ (p. 13).

Ribos tarp mikro ir makro pasaulių trynimas, ko gero, yra vienas ryškiausių knygos bruožų. Asmeninės patirtys, prisiminimai, kasdienybės fragmentai, įpinti į įvairiaprasmių įvaizdžių laviną, tarsi integruoja individą į visuotinį vyksmą, o kartu – ir aktualizuoja abipusę elemento– visatos sąveiką bei lygiavertiškumą. Tą lygiavertiškumą atspindi atviras ir drąsus lyrinio subjekto santykis su kosmosu. Pasaulio ydos konstatuojamos be perdėto graudulingumo ar egzalto. Tačiau fantazija, tempas, atskleidžiamas susirūpinimas dėl ateities ir nenuspėjami minties vingiai palaiko įtampą ir neleidžia eliminuoti emocijos iš eilėraščio. Tokiu būdu emocija tarsi ištraukiama iš neapčiuopiamos plotmės ir integruojama į materijos žaidimų aikštelę: „many per daug dumblo per daug įtampos esu įtampos karalius įtampa net ir tada kai tau gera užklumpa netikėtai atslenka iš už nugaros apsiveja kaklą it švelnios šmėklos rankos“ (p. 40). Aplinkos–individo vienį paryškina ir asmeninės patirtys, prisiminimai, įterpti į gamtos reiškinio kontekstą („kranklys šneka kaip riešutinė įdomu ar riešutų gliaudytoja jį supranta ar pagauna visus žodžius ar jai toks dialektas atskira kalba kad sunku susigaudyti kren kran šiek tiek iš savęs pasijuoksiu krun kra nors tai labai rimta mokyklos laikais kran vienas klasiokas buvo atsinešęs nuogos samanthos fox atviruką kra buvo fizikos pamoka“ (p.45), ar realių socialinių, šeimos vaidmenų skirstymas („kirminas išsigąsta sustingsta susiriečia į kamuoliuką it mažytis bespyglis ežys kartais trokšdavau būti piktas vadinasi tūžmingas stiprus stipresnis už kitus tikras vyras o iš tikrųjų norėjau ir noriu būti švelnus tėvas“ (p. 47). Buities įpynimas į fantazijos plotmes, įvaizdžių gausa ir įvairovė, kontrastuojanti su dėmesiu detalėms (skenduolio pėdos, erotizuotas pornoaktorės nykštys, detaliai aprašinėjami prisiminimai iš mokyklos suolo), kuria savotiškomis spalvomis žėrinčią erdvę, tvyrančią kažkur tarp tikrovės ir transcendencijos. Kita vertus, reikia pastebėti, kad tekstas išvengia pagundos nuklysti į absurdo ar iracionalumo lankas ir pats vyksmas atrodo (kad ir kaip keistai tai beskambėtų) kone realus.

Knygoje nemažai metaforų mezginėliais pridengtos erotikos („kai esi basa jau esi beveik nuoga tavo pėdos it sėlinančios menadės besirangančių sukubų irštva tavo pėdos bučiuoja tavo pėdos guodžia tavo blizgančios pėdos tau lipant iš upės čiulba elektra“ (p. 66). Būtent metaforiškumas kilsteli jausmą iš primityviojo instinkto prado į metafizinį lygmenį. Taip niveliuotas kūniškumas įgauna būties koliažo ir visuotinės tėkmės atspalvių: „gyvenimas gyvybė erotika be gašlumo juodasis erotas skraidžiojantis viešnamis kuriame mylisi nesiliesdami ir nesiliesdamos mylisi užkeikimais užkalbėjimais eilėraščiais“ (p. 21).

Eilėraščio mintis veikiau srauniai putoja, sūkuriuoja, veržiasi nuo vieno slenksčio prie kito, o ne romiai sruvena seklia vaga. Prasmės šokinėja nuo buities prie siurrealistinio vaizdelio, nuo asmeninių patirčių iki egzistencinio pamąstymo, nuo erotizuoto nykščio iki ekologinės problematikos. Tiesa, čia kalbu apie turinį, ne muzikalumą – knygoje stipriai juntama ritmika, suteikianti tekstams kone šamaniško užkalbėjimo bruožų. Toji ritmika, kartu su iš pirmo žvilgsnio gan chaotišku minties šokinėjimu, tarytum eliminuoja valingos veiklos apraišką iš eilėraščio ir sąlygoja kūrinio savarankiško egzistavimo galimybę. Galimybę būti įkvėptam, o ne sugalvotam. Žargono elementai, šiurkštesnė kalba kontrastuoja su sparnuota poetinės raiškos estetika: „visi tie paukščiai apie kuriuos aikčioju visi mano alpėjimai senos dzenbudistės sugulusios prie jūros jau viską suatrajojo dabar galės ramiai snausti ir bezdėti“ (p. 44). Tekste gausu intertekstų, nuorodų į literatūros ir meno istorijos personažus, realius įvykius ir asmenybes, popkultūros elementus. Skaitytojas tekste aptiks ir „joy division“, ir „bajavyką su švarcu“, ir „šunišką pavlovo refleksą“, ir „izidorą krapo“, ir „gintalą“. Bet dominuoja gamta. Deformuota, praturtinta fantazija, detalizuota, sakralizuota, mistifikuota, visa apimanti ir tekanti ne tik sau – plukdanti visumą į rytojų („dabar geriausias laikas išsirengti nuogai ir gultis ant medžių viršūnių tada su tavim pasikalbėti atskris paukščiai atlėks strazdas ir išbers gražiausią užkalbėjimą“ (p.53).

D. Gintalo „Vienos vasaros giesmė“ – vaizduotę išlaisvinanti knyga, kurioje išradingai, paryškinant kertines poezijos dedamąsias (išmonę, metaforos galią, ritmiką, minties gaivališkumą), eilėraščio subjektas įterpiamas į margą beribio pasaulio koliažą. Dinamiškai kunkuliuojantis minčių srautas ir įvaizdžių lavina neužgožia emocijos ir individo–aplinkos vienio pajautos. „Sukūriau tą skambantį akmenį šviečiančią žolę elektronų dantis sukramtančius depresiją apvalančius nuo juodos melancholijos gal užteks skersti miškus gyvūnus kiaules karves grandinėmis karti šunis mėtyti į šulinius vaikus mums reikia metaforos kuri susprogdintų šitą beprotnamį“ (p. 54), – kūryba išplečia būties ribas, glaisto šiurkščią pasaulio odą. Galbūt vieną dieną skenduoliai uždainuos kartu su samanta foks, gandrai nebemėtys vaikų iš lizdo, žolė praaugs antkapius. Vieną dieną pasaulis trumpam atsisuks savo gražiąja puse. Iki tol reikės išgyventi srovėje. Įsikibus eilėraščio.