
Aistis Žekevičius. (Karolinos Dačkutės nuotr.)
trumpas įvadas į kompiuteriją
esi fragmentiškas kaip hardas
nurimk: jau niekas
niekas neišgelbės
svečių skaitymuos
poezijos yra
pavasario – nebe
bet kokia vasara!
lauke pasiutusiai svilina saulė
o čia – kaip šaldytuve
kur rasoja vėstantys
importiniai skanėstai
svečių nemažai
kiti dar nuo praeitų metų
kaip tas gurmaniškas padažų rinkinys
kurį gavai per kalėdas
tačiau taip ir nedrįsai paragauti
vertėjų būtų daugiau
bet dauguma ne čia
jie laisto agurkus
smėlingose lysvėse
vėdina galvų sandėliukus
ir mirksta ežeruos
bent iki pusės
tam tikra prasme
tai irgi yra poezija
o man kas –
sėdžiu antroj eilėj
neskubriai degustuoju
šį tą skrebenu
ir stebiu kaip pamažėle
tarsi kokia šaltiena
stingsta du fotografai
atmintis
jos neapčiuopsi
nepalytėsi
bet nepaneigsi
įprastą ir kasdienę
tarytum šaukštą
neretai ją prisiminsi
tik ką nors pamiršęs
nors su laiku vis dažniau skųsies
keiksi ją dėl menkniekių
ant sapno membranos
ji kartkartėmis vis dar išlies
blausius vaikystės draugų veidus
tarsi be aiškios priežasties
galbūt tik tam
kad apie save primintų
galbūt tik tam
kad nubustum dėkingas
kad ji vis dar čia
gruodis
tai ką
vėl sėdim
leidžiam laiką
ant sofų
kėdžių
unitazų
o gal tai laikas
palengva mus leidžia
retsykiais prasivaikštom
nuo lovos iki šaldytuvo
ir atgal
tačiau paprastai spoksom
į ekranus
lubas
ar pro langą
pusiau abejingai
be ypatingo smalsulio
kartais palyja
tarpais pasninga
būna šypteli saulė
bet dažniausiai tūnom tamsoje
ir bandom nepalūžti
nelygioje kovoje
su šlapiu rūko skuduru
dekoracijos keičiasi
o mes sėdimtoliau
apsikarstę šviesos šaltiniais
skaičiuojame nuveiktus darbus
ir kantriai laukiam pavasario
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys