2021-10-27

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Aistis Žekevičius. Eilėraščiai

Aistis Žekevičius. (Karolinos Dačkutės nuotr.)

trumpas įvadas į kompiuteriją

esi fragmentiškas kaip hardas

nurimk: jau niekas

niekas neišgelbės


svečių skaitymuos

poezijos yra

pavasario – nebe

bet kokia vasara!

lauke pasiutusiai svilina saulė

o čia – kaip šaldytuve

kur rasoja vėstantys

importiniai skanėstai


svečių nemažai

kiti dar nuo praeitų metų

kaip tas gurmaniškas padažų rinkinys

kurį gavai per kalėdas

tačiau taip ir nedrįsai paragauti


vertėjų būtų daugiau

bet dauguma ne čia

jie laisto agurkus

smėlingose lysvėse

vėdina galvų sandėliukus

ir mirksta ežeruos

bent iki pusės

tam tikra prasme

tai irgi yra poezija


o man kas –

sėdžiu antroj eilėj

neskubriai degustuoju

šį tą skrebenu

ir stebiu kaip pamažėle

tarsi kokia šaltiena

stingsta du fotografai


atmintis

jos neapčiuopsi

nepalytėsi

bet nepaneigsi


įprastą ir kasdienę

tarytum šaukštą

neretai ją prisiminsi

tik ką nors pamiršęs


nors su laiku vis dažniau skųsies

keiksi ją dėl menkniekių

ant sapno membranos

ji kartkartėmis vis dar išlies

blausius vaikystės draugų veidus

tarsi be aiškios priežasties


galbūt tik tam

kad apie save primintų

galbūt tik tam

kad nubustum dėkingas

kad ji vis dar čia


gruodis

tai ką

vėl sėdim


leidžiam laiką

ant sofų

kėdžių

unitazų

o gal tai laikas

palengva mus leidžia


retsykiais prasivaikštom

nuo lovos iki šaldytuvo

ir atgal

tačiau paprastai spoksom

į ekranus

lubas

ar pro langą

pusiau abejingai

be ypatingo smalsulio


kartais palyja

tarpais pasninga

būna šypteli saulė

bet dažniausiai tūnom tamsoje

ir bandom nepalūžti

nelygioje kovoje

su šlapiu rūko skuduru


dekoracijos keičiasi

o mes sėdimtoliau

apsikarstę šviesos šaltiniais

skaičiuojame nuveiktus darbus

ir kantriai laukiam pavasario