Truputį transas

Vardas, pavardė, gimimo metai, kilmės vieta, gyvenamoji vieta.

Rima Juškūnė (sakykim, kad čia pavardė), 1979m., Vilkija, Aalborg.

„Atokios stotys“ Jums yra..?

Tie, kas mane atsimena, kas emociškai labai šildo.

Jūsų gyvenimo knygos: pirmoji perskaityta knyga; knyga, kurios vis dar neįveikėte; knyga, kurią skaitote dabar; knyga, kurios verčiau nebūtumėte skaičiusi?

„Mano volungėlė“ – mokėjau mintinai, turbūt dėl jos pradėjau pirmoje klasėje rimuoti. Kol visi sportavo fizinio lavinimo pamokoje, dėl savo amžinai skaudančios gerklės nuobodžiavau užsikniaubusi ant suolo tarp klasiokų išsinertų rūbų ir batų, tai ėmiau rašyti, nes galvoje skambėjo tam tikras modelis.

Neįveikiau knygos „Mano kova“, užmigau skaitydama.

Dabar dažniausiai skaitau daniškas knygas vaikams ir paaugliams, daug teorinės literatūros.

Tokios, kurios verčiau nebūčiau skaičiusi, nėra. Yra stipriai emociškai paveikusių knygų, bet tai ne ta kategorija.

Kokius tris rašytojus, nepaisant geografinių ribų ir laikmečių, pasikviestumėte palaikyti kompaniją negyvenamoje saloje?

Rašytojų nesikviesčiau, pasikviesčiau visokių gyvuliukų ir prisipilčiau pilnas kišenes įvairių sėklų. O sala kur?

Ką Jums reiškia poezija?

Ypatingą būseną, kurios metu galima patirti naujas, netikėtas reikšmių jungtis. Truputį transas.

Iš kur ateina Jūsų eilėraštis?

Iš patirčių, kalbos ir fantazijų sintezės.

Didžiausia poeto dorybė ir nuodėmė, Jūsų manymu, yra..?

Talentas ir susireikšminimas. Gal dar tingėjimas rašyti, kai tas talentas yra, truputį nuodėmė.

Kuo norėtumėte atgimti kitame gyvenime?

Jei atgimsiu kuo kitu, koks skirtumas, kuo, jei neatsiminsiu, kas buvau prieš tai?

Silpnybė ar keistenybė, kurią sau leidžiate?

Elgtis pagal savo vidinius motyvus, kurie kitiems nebūtinai turi būti aiškūs. Prabangą būti su tais, su kuriais noriu būti.

Kokią supergalią norėtumėte įgyti?

Tokios didelės meilės, kad visus užknistų, todėl reikėtų mylėti labai labai tyliai, beveik slapstantis.

Su kokiu knygos, filmo ar spektaklio personažu mielai nueitumėte į barą?

Į barą neičiau su niekuo, ką jau su personažu. Neįdomi vieta.

Gražiausiai ir bjauriausiai skambantys žodžiai.

Laiku ir nelaiku ištarti, tačiau jie dėl to dažnai būna patys įdomiausi. Vienas gražiausių, turbūt, yra atodūsis. Kartą mano močiutė labai iš širdies atsiduso: „Ką padarysi…“ – moteriai, kuri ją su šeima lengva ranka išsiuntė į Sibirą, bet atėjo atsiprašyti. Bjauriausio nerandu.

Apie ką negalima parašyti eilėraščio?

Negalima ar neįmanoma? Galima apie viską. Kartais neįmanoma apie tai, kas dar iki eilėraščio nesusikristalizavo, kam dar neužtenka jėgos prasigraužti į paviršių arba kas yra nesąmoningai stabdoma ir garinama, paverčiant tai į rūkus, smulkias, mažas daleles, kad tik neįgautų kokios nors aiškesnės formos. Dažniausiai vis tiek įgauna, bet nebūtinai eilėraščio.