Pakeisti pasaulį

Vardas, pavardė, gimimo metai, kilmės vieta, gyvenamoji vieta.

Regina Katinaitė-Lumpickienė. Gimiau 1955 metais Utenoje, augau Juknėnų kaime, vėl grįžau į Uteną. Čia ir gyvenu.

„Atokios stotys“ Jums yra..?

„Atokios stotys“ man ir yra atokios, paslaptingos, nekasdienės. Į jas norisi užklysti. Ir sugrįžti. „Atokios stotys“ – galimybė geriau pažinti kūrybos bendrakeleivius.

Jūsų gyvenimo knygos: pirmoji perskaityta knyga; knyga, kurios vis dar neįveikėte; knyga, kurią skaitote dabar; knyga, kurios verčiau nebūtumėte skaičiusi?

Dabar nebepasakysiu, kurią pirmiau pati perskaičiau – Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“ ar Maironio „Jūratė ir Kastytis“. Vis dar neįveikiau Šventojo Rašto. Dabar skaitau daug poezijos knygų – lietuvių autorių ir verstinės. Niekada nemėgau skaitalų, gaila laiko. Geriau net nepradedu jų skaityti. Bet buvo ir tokių, dėl kurių „apsišoviau“, tikriausiai dar ir bus.

Kokius tris rašytojus, nepaisant geografinių ribų ir laikmečių, pasikviestumėte palaikyti kompaniją negyvenamoje saloje?

Nenoriu negyvenamos salos. Mėgstu būti viena, kai aplink šurmuliuoja žmonės. Jie – sau, aš – sau. Geriausias pavyzdys – vasaros Palanga. Mėgstu būti gamtoje. Bet negyvenamoje saloje, kad ir su pačiais nuostabiausiais rašytojais, greičiausiai ne…

Ką Jums reiškia poezija?

Ieškojimų žemė. Galimybė kai ką pasakyti. Kai ką išgirsti. Pabūti ten, kur niekados nebuvau ir nebūsiu.

Iš kur ateina Jūsų eilėraštis?

Iš gyvenimo. Iš gamtos. Iš patirčių. Iš nematerialaus pasaulio. Tiesiog ateina.

Didžiausia poeto dorybė ir nuodėmė, Jūsų manymu, yra..?

Dorybė – sakyti tai, ką galvoji. Nuodėmė – puikybė.

Kuo norėtumėte atgimti kitame gyvenime?

Nežinau. Jei lemta atgimti, manau, tuo pasirūpins. Nenorėčiau atgimti kuo nors žiauriu.

Silpnybė ar keistenybė, kurią sau leidžiate.

Rūpintis benamiais gyvūnais. Mylėti gyvūnus. Žiūrėti detektyvus, trilerius, mokslinės fantastikos filmus.

Kokią supergalią norėtumėte įgyti?

Visada buvau iš tų, kurie nori pakeisti pasaulį.

Su kokiu knygos, filmo ar spektaklio personažu mielai nueitumėte į barą?

Paauglystėje būčiau ėjusi su savo mylimais artistais ir rašytojais, bet paauglystėje juk į barus nevaikštoma. O dabar į barus galima, bet nebevaikštau.

Gražiausiai ir bjauriausiai skambantys žodžiai.

Gražiausias turbūt – myliu. O bjauriausių daug, jie žeidžia mūsų sielas, todėl norisi juos užrakinti kažkur neprieinamoje vietoje ir pamesti raktą.

Apie ką negalima parašyti eilėraščio?

Nežinau… Turbūt apie tai, ko nejaučiu. Nors žmonės parašo apie viską.