2021-08-05

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Pandemijos fone – ne atskirti, o sujungti

„Poezijos tiltai 2020“. Išleido asociacija „Slinktys“, sudarytojai – Dominika Olicka, Paweł Krupka, Juozas Žitkauskas. 272 p. 2021 m.



Rasa MILERYTĖ


Prieš kelias savaites skaitytojus pasiekė asociacijos „Slinktys“ išleistas almanachas „Poezijos tiltai“, išsiskiriantis savo daugiakalbiškumu. Leidinyje publikuojama 94 autorių kūryba, tarp jų – ne tik Lietuvos ir artimų šalių, su kurių kūryba jau daugiau ar mažiau esame susipažinę (tokių kaip Lenkija, Baltarusija, Ukraina), poetai, bet ir autoriai iš tokių tolimų pasaulio kampelių kaip Kolumbija, Kenija, Graikija, Meksika, Venesuela ir kitos šalys. Almanache publikuojami eilėraščiai išversti į lietuvių ir lenkų kalbas, o pats leidinys liudija, kad ir visuotinio nerimo, neaiškumo ir izoliacijos laikais poezija nepraranda galios jungti, vienyti žmones.


Šis almanachas – tarptautinį virtualų poezijos festivalį, įvykusį 2020 m., lydintis leidinys (festivalio organizatoriai – asociacija „Slinktys“, Lenkijos institutas Vilniuje ir „Vilniaus naujasis avangardas“). Virtualaus festivalio „Poezijos tiltai“ idėja kilo kaip spontaniška reakcija į pasaulį sukausčiusį karantiną ir išnykusias viešų renginių galimybes. Toks pat festivalis vyko ir šiemet, jo dalyvių kūryba bus išleista 2022-aisiais. O ką mums kalba šių metų almanachas?


Turbūt svarbiausias dalykas, kurį galime perskaityti „Poezijos tiltų“ puslapiuose – gyvenimas sustojo tik išoriniame lygmenyje, tačiau vidiniame lygmeny ir toliau keliame egzistencinius klausimus, svarstome apie būties prasmę, vienatvę ir meilę, netektis ir atradimus. Todėl almanachas nėra „karantininių“ tekstų rinkinys ir pasižymi plačiu temų spektru.


Poetai, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietovės, kultūrinių ypatybių ir skirtumų, mąsto apie tuos pačius dalykus, bet, žinoma, vieną kryptį ar nenuginčijamą apibendrinimą dėl autorių gausos ir skirtybių išryškinti būtų sunku. Bet tokia ir yra almanachų ypatybė: skirtingų pasaulėžiūrų susitikimai, persipynimai ir nutolimai, išryškinantys kiekvieno autoriaus individualumą.


Viena ryškesnių bendrų temų – meilė, kuri ir pandemijos fone lieka svarbi gyvenimo dalis. „Pavergti meilės / keliavome per / kosminės galaktikos platybes… / (p. 16, Agnieszka Mackojć), „Tu kitoks, ne toks kaip visi, / Galbūt dėl to tu mano sielą pavergei, / Turbūt dėl to pabudusi nakty / Aš eilėmis rašau motyvus savo.“ (p. 33, Alina Saniuk)


Ypač įdomu skaityti tolimesnių šalių, kurių kultūrą menkai pažįstame, autorių kūrybą. Venesuelietės poetės Amarú Vanegas eilėraštyje „Antplūdis“ aprašoma vitališka meilė kaip sprogimo banga sujudina pasaulį: „Taip, kūnas atsiveria. / Kiekviena gysla / rodydamas lūpų gundymą. / <…> Milžiniški vandenys jungiasi, / plečiasi, / kurdami viską iš naujo. / Įrodinėdami, kad Dievas gyvena / prakąstose slyvose.“ (p. 36)


Erotika alsuoja ir Birutės Jonuškaitės eilėraštis „Manon, arba Moterie, jeigu tave mylėčiau“: „Moterie, jeigu tave mylėčiau, / išardyčiau korseto kalėjimą, / klostės kalvelėm sukristų, / atidengdamos geismą ir nerimą, / krūtys virš sidabrinių kopų / patekėtų nuogos ir baltos / ir gyvybės šaltinis tarp jų būtų mano.“ (p. 63)


Jei vieni eilėraščiai santūrūs, autoriai kalba ramiai, tai kiti – kibirkščiuoja įtampa, kaip, pavyzdžiui, Dainiaus Gintalo eilėraštis „deklaratyvus“, kuriame per šiurkščius vaizdinius ir neapčiuopiamumą išreiškiančias metaforas bandoma nusakyti poezijos prigimtį, jos esmę: „gera poezija dalyvauja orgijose, net apsiputojus tvatinasi / su įvairiausiais pavidalais, gamtos reiškiniais / pavyzdžiui, žaibais / tik įsivaizduok poezijos ir žaibo sueitį…“ (p. 76–77) Vaikščiojimas paribiu tarp šiapus ir anapus, tarp mirties ir gyvybės atsiskleidžia jaunosios kartos poeto Dominyko Norkūno eilėraštyje „Sekmadieniais pabundu aklas“: „peiliu badau ostijas, / nes trokštu kraujo iš anapus // aš ieškau amuletų medžių drevėse, žaloju driežus ir voveres, nes mane domina jų dieviškumas“ (p. 89) Įtampos, nežinios, baimės, nepritapimo ir konflikto su tobulybe persmelktas Godos Gurinskaitės eilėraštis: „beveik nebežinau kur dėti save / kai viskas taip gražu viskas savo vietose / o aš niekada visada tau esu / sakius kad viską sapnuoju o kai ne / tai tik per anksti atmerktos akys / per anksti išvystas pasaulis“ (p. 122).


Ir tas minėtas ramumas, santūrumas, žinoma, skirtingas. Vieni eilėraščiai, tenka pripažinti, bus praversti be didesnio domesio, o prie kitų norisi grįžti ir grįžti, pavyzdžiui, prie šviesaus, skaidraus Vlado Braziūno eilėraščio „pušų sodinimas netoli Zervynų“ (p. 266), kurį norisi cituoti ne fragmentais, o visą:


tėvyne mūsų, kur esi danguos

linguok prie Guostagalio šventą garšvą

lamzdelės tavo tarmę išringuos

tik atsiduski ir išeik be garso


nė vienas neatstums ir palydės

lig rėkiančios žvaigždės žvaigždėtoj upėj


kitam krašte tėvynės ar vilties

Ūla, gegutė, šilas ir Aputis


Natūralu, kad pandemijos inspiruotame almanache rasime tekstų ir apie COVID-19 virusą – visiškai nauja tema pasaulio literatūroje. Šios tematikos posmai atskleidžia pastangą į pandemiją žvelgti kaip į keičiančią patirtį, su tikėjimu, kad viskas laikina. Kenijos poetas Christopher Okemwa ragina nepasiduoti baimei: „Sergantys, / Kenčiantys / Nurimkite / Tai tėra blogas sapnas / Kurį auštant / Užmiršite / Tai tėra blogas sapnas / Kurį auštant užmiršite“ (p. 72). Neatsitiktinai eilėraštis suskamba kaip daina: kaip ir didžioji dalis sakytinės Afrikos poezijos, šis eilėraštis yra dainuojamas. Italas Franco Dionesalvi eilėraštyje svarsto, kad „mums reikėjo prakeikto viruso, / kad iš tikrųjų taptume šiek tiek labiau sapiens.“ (p. 105)


Bet yra ir kardinaliai kitokių eilėraščių apie COVID-19. Klaikia jėga smogia 102 almanacho puslapis, kuriame publikuojamas italo Filippo Senatore tekstas „Eilėraštis C-10“. Čia reali karantininė tikrovė – lyg aliuzija į karo vaizdinius: „Paskui regiu karinius sunkvežimius / gabenančius lavonus iš Bergamo / Juos sudeginęs išsiųs šeimoms / Nužmogėjęs lombardiškosios biurokratijos Covidas“. Simboliška, kad almanachas užbaigiamas tekstu „Padaryti galą mirčiai“, kurio autorius – lenkas Zbigniew Wlodzimierz Fronczek.


Almanacho „Poezijos tiltai“ sudarytojai Dominika Olicka, Paweł Krupka ir Juozas Žitkauskas atliko milžinišką darbą, eilėraščius almanache dėliodami taip, kad išryškėtų poetus iš skirtingų šalių ir net skirtingų žemynų jungiančios gijos. Ne mažiau svarbus ir būrio vertėjų, prakalbinusių eilėraščius keliomis kalbomis, darbas. Šis almanachas – ne tik pandemijos fone vykusio virtualaus festivalio dokumentas: jis svarbus kaip platų geografinį kūrėjų tinklą apjungiantis leidinys; kaip leidinys, kuriame telpa skirtingų kartų poetai; kaip leidinys, praveriantis duris į mums dar menkai pažįstamų šalių kūrėjų namus.