2021-09-28

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Išgyventi plūduriuojant

Alvydas Šlepikas. Mano tėvas žūsta. Eilėraščiai. Vilnius: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2019. 176 p.



Tomas VYŠNIAUSKAS

Šiurkščios aplinkos įsisąmoninimas ir pritapimas pavojingame (ar bent jau nedraugiškame), netvariame pasaulyje, ko gero, yra viena svarbiausių užduočių individo egzistencijoje. Žmogiškoji būtis netarpsta šiltnamyje, kuriame rūpestingas šeimininkas išrauna piktžoles, supurena dirvą, paramsto kuoliukais ir pariša virvelę stiebimuisi link debesies. Įsiprasminimas dažnai pareikalauja iš individo milžiniškų pastangų prisijaukinant žiaurius išlikimo dėsnius. Plėšrios būties prigimčiai išryškinti (o ir išeities paieškoms) skiriama daug dėmesio ir poeto, prozininko, režisieriaus, aktoriaus bei scenaristo Alvydo Šlepiko poezijos rinktinėje „Mano tėvas žūsta“ (2019 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).


Rinkinio eilėraščių erdvė driekiasi tarp keturių pagrindinių polių: gamtos visaapimančios galios, daiktiškumo laikinumo, dievoieškos pastangų ir individo ribotumo daryti įtaką aplinkai. Grožį ir dramatiškumą žengiant koja kojon tarsi simbolizuoja eilėraščio „Federico“ eilutės: „Gitaros ir kastanjetės / turėtų kvepėti jazminais / mėnesio kardas / rubinas / it karštas rubinas / žėri perrėžta vaiko / gerklė“ (p. 15). Kaip gaiviai bekvepėtų esatis, mirtis visada greta, savo alsavimu virpina smilgos stiebą. Įtampą didina ir būtinybė pasmerkti kitą gyvastį mirčiai, kad išgyventum pats. Išlikimo dėsnio žiaurumas ryškėja eilutėse: „juokiasi juokiasi akmeninis stabas / raudonas liepsnojantis mėnuliaveidis / aklas garsus tuščias / artink tylą mesk tinklus / už mus užmuš“ (p. 64). Saugiai jaustis lyriniam subjektui neleidžia ir rinkinio eilėraščiuose vis išnyranti laikinumo nuojauta. Vilties sąvoka neatsiejama nuo laiko dimensijos, nuo lūkesčio, nuo minties projekcijos į ateitį. Bet juk „viskas vis tiek kada nors baigias / ir tai / ateina staiga: / sekmadieninėj mokykloj / kalbu mirusiomis kalbomis / ir žodžiai leidžiasi ant mano liežuvio / palikdami rašalo / dėmeles“ (p. 51). Kartu su laiko dabarties netvarumu knygoje pabrėžiamas ir veikėjo bejėgiškumas lemti aplinkos procesus. Tos bejėgiškumo apraiškos būdingos tiek kūniškam (daiktiškam) lygmeniui („norėčiau pasakyti – eikit / praeikit visi / palikit mane vieną sėdintį, noriu pagaliau / išsitiesti / bet negaliu / kažkas mane čia pasodino nuogą, o kas / nežinau“ (p. 68), tiek ir dvasinei plotmei, kuomet dėl harmonijos eliminuojamos destruktyvios emocijos ar išnyksta palankios sąlygos griaunančiai intencijai („kur tiek erdvės ir šitiek svetimų, / kur tėvo šmėkla nebetekus vietos / kerštui“ (p. 73). 


Prieglobsčio (ar bent jau saugumo iliuzijos) lyrinis subjektas bando ieškoti tikėjime, tarp bažnyčios sienų, tačiau: „iš anapus / šių sienų / ataidi motociklų riaumojimas – / kentaurai mano draugai / ieško mirties: // matau save nebegyvą po sunkiu, dar vaitojančiu / žvėrimi – jo dvokiantis kraujas / liejas ant mano veido / ant sniego / ant raudonos žiemos // prisimerkęs Kristus iš apsilupusios freskos / norėtų kažką sakyti // aš klūpiu užvertęs galvą / nesimeldžiu“ (p. 25). Derėtų atkreipti dėmesį į kertinį knygos eilėraštį „Mano tėvas žūsta“, kuriame, sužaidžiant Aukštaitijoje tebegyva žodžio „žūti“ reikšme „žvejoti“ bei artimo žmogaus netekties emociniu svoriu, tarytum priartėjama prie žuvies (o kartu ir sielų žvejo) svarbos krikščionybėje: „kai parvežė jį namo / kaži kodėl / sprogo vandentiekis / bridom / prieš ledinę srovę / sunkiai vilkdami prisiminimų kupras // didžiuliai juodi šapalai / lėtai nardė / tamsiuose dangaus / duburiuos“ (p. 30). Tiesa, dievoieškos pastangą lyrinis subjektas galimai atsieja nuo formos, ritualo ar dogmatiškumo: „Turėtų, juk turėtų būti kažkas daugiau – / koks nors drėgnas ir šiltas, dar gyvas / nesusintetintas elementas – / kuris visada prasisunkia pro suglaustus knygų puslapius / prasismelkia pro daiktų luobą / liejasi iš pamirštų fotografijų, sudilusių peilių – / kuris visada dabar“ (p. 69). O jei nėra? Juk laukiantys ženklo kartais tik „sapnuoja: / tyli tvartely / nežinia ko / išsigandę / gyvuliai“ (p. 79). Raiškoje gausu krikščioniškosios kultūros atspalvių ir elementų. Eilėraščio „aš“ tuo pačiu metu ir ieško paguodos tikėjime, ir abejoja, suvokdamas pasaulio netobulumą: „laukiu stebuklo, raminančio murmesio / senų lūpų maldos rožinio bet // tik svylančios mėsos“ (p. 90).


Rinkinio eilėraščiuose nemažai gamtos motyvų. Tuo tarsi pabrėžiamos lyrinio subjekto sąsajos tiek su ištakomis (laikas), tiek su supančia aplinka (vieta). Aplinkos elementų vardijimas (gamtos reiškiniai, daiktiškoji žmogaus veiklos išraiška) susipina su literatūros pasaulio asmenybėmis (Šekspyras, Donelaitis, „marčėnaibrazdžioniaistankevičiai“), padeda išreikšti veikėjo jausenas pasitelkiant išorės objektus ir tuo pat metu byloja apie pastangas integruoti individą į pasaulio vyksmą. Būti visumos (tegul ir nedraugiškos) dalimi yra neišvengiama žmogiškosios egzistencijos dalis. Net iš eilėraščio erdvės neįmanoma ištrinti realaus pasaulio elementų: „bjauriausi yra eilėraščiai / drebulės / arba paparčiai / kaip viksvos / jie perrėžia rankas ir žaizdos / paskui labai ilgai gyja“ (p. 97). O pasauliui padvelkus šalčiu atsigręžiama į mirties atributiką ar „negyvą“ materiją: „mano rankos stiklinės / vaškinė kakta / mano akys švininės / eketės veido lede“ (p. 106).


Vyraujantis sklandus, naratyvinis pasakojimas „pagardinamas“ raiškiais fantasmagoriniais vaizdais, dimensijų perpynimu, tikrovės – fantazijos ribų trynimu („medaus statinėse parakas / ir deganti moters galva / rieda rieda / artyn“ (p. 158). Įvaizdžiai (ir jų sugretinimai) ryškūs, įtaigūs, stipriai prisidedantys prie emocinio krūvio sutelkimo: „gieda motinos gerklėje įsitaisęs / paukštis“ (p. 25); „švokščiantys žodžiai / sunkiais krešuliais / krito jam iš burnos“ (p. 29); „kvepi kramtomąja amerika“ (p. 36); „kur išbarstyti tavo rožinio kiaušinėliai / jų tryniai pilni komunizmo / komizmo“ (p. 40); „dykuma ant liežuvio / sūri lyg darbinio arklio mėsa“ (p. 49); „prie kenčiančio pranašo lūpų / prišąla sopranas“ (p. 75) ir pan. Nukrypti į neoklasikinės poezijos pusę rinkinio eilėraščiams neleidžia (gerąja prasme) ir modernesnių kultūros atributų („pornografinių kortų kaladė ir senės protezas“ (p. 116) ar šiurkštesnės raiškos („sutraiškyta katė – raudona balta / pilka / kailio gabalėliai plaukai / vanduo nuėda mėsą“ (p. 121) naudojimas. Dominuoja santūrus kalbėjimas, švelniai estetizuota raiška. Maišto, destrukcijos, protesto natas eilėraščio emocijoje nustelbia romi pasaulio netobulumo stebėsena, tarytum darna ir harmonija įstengtų nugludinti aštrias būties briaunas: „dagilis čirškia palubėje, nesuprasdamas / karo prasmės… (p. 143) ar „Po galais! Kaip jie miega / Kaip jie miega tarytum / Ne kraujas – / Taika! – / Tekėtų jų kūnais“ (p. 129).


A. Šlepiko „Mano tėvas žūsta“ – knyga, kurioje subtiliai ir jautriai konstatuojamas būties slėgio egzistavimas ir perteikiamos individo pastangos išlaikyti galvą virš likimo bangos purslų integruojantis į šiurkščią ir netvarią aplinką. Rinkinyje emocinis krūvis kuriamas pabrėžiant asmenybės trapumą bei egzistencijos dramatiškąsias puses. „Pro mano būstą kantriai teka upė / žiūriu iš dugno antys upėn tupia“, – stebi vyksmą eilėraščio lyrinis subjektas. Vieną dieną pritūps ir pasaulis. Kad galėtų įsižiūrėti į mažulėlius, šapeliais romiai plūduriuojančius šiurpstančios (šiurpinančios) tėkmės paviršiuje. Ir atitekės į glėbį rytojus.