2020-10-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Mindaugas Švėgžda. Retro eilėraščiai


Baltas eilėraštis

Vaikams ir suaugusiems


Vienuoliškam visatos vandenyne

Sužibo sidabrinė moneta,

Ir gatveles, padvelkusias ramybe,

Užliejo plūstanti šviesa balta.


Ir plaukė tykiai ta upe baltąja

Iki saulėtų rytmečio krantų

Lyg pūkas baltu ir lengvu luotu

Šviesi naktis su dukrele mažąja…

                                           1991 (2012)

Man reikia tavęs


Man reikia tavęs –

Virpa žemuogių skaisčios žarijos…

Matau tavo lūpas.

Man reikia tavęs –

Byra skambantys pagirio perlai…

Girdžiu tavo balsą.

Man reikia tavęs –

Plaikstos vėjyje vasaros gijos…

Liečiu tavo plaukus.

Man reikia tavęs.

Žarsto ežero krištolą pranašas baltas…

Sugrįžo viltis.

                                           1980 (1993)

Ne meilė tai…


Ne meilė tai, tik žavesys,

Kurį gal Jis, gal ji į kūną jos įdėjo,

Ir tas stiprėjantis nuo vyno geidulys,

Tarytum ugnys susilieję.


Ne meilė tai… O žavesys –

Jis ne vitrinoj spindintis – galiu paliesti.

Išdildyk, užmarštie, apdujusias naktis,

Kai buvome su ja lyg tolios žvaigždės dviese…


Dabar svarbi viena kryptis…

Svaigus toks kūnas mergiškas, glamonių gestai.

Bet jau nesutrikdys tylos naktinės: kas tai?

Ne meilė tai, tik žavesys…

                                           1987 (1993)

Tėvui


Senas sodas. Vaisiai.

Švyti atmintis. –

Sugrįžai!.. Išeisi…

Saugo – vienatis.


Čia berniukas žaisti

Greit atbėgs, vaikys

Šunelius. Išeisi.

Nieks nesulaikys.


Krenta saulės vaisius.

Ranką, na, ištiesk!..

Juk tuojau išeisi

Dykumon Nakties.


Juk tuojau išeisi…

Ranką, na, ištiesk –

Krenta saulės vaisius! – –

Ant skaudžios žolės.

                                           1986 (2000)

Nesužinosim mes tos paslapties…


Nesužinosim mes tos paslapties,

O gal ir tai, kaip mirksnis neša

Gyvybės paskutinį lašą

Prie lūpų kantriai tylinčios mirties.


Tik vienas mirksnis – ir vedlė gauta,

Pakilus gal kaip mito paukštė

Į slogiai svaigulingą aukštį,

Pavirsta Naktimi. Bet niekada


Nesužinosim mes tos paslapties,

Kokia ji – ta baugi didybė.

Nei kupini veržlios gyvybės,

Nei begalinėj žemėj nebūties.

                                           1988 (1994)

Primename, kad 2020 metais leidykla „Kauko laiptai“ išleido Mindaugo Švėgždos eilėraščių knygą „Geltona ornamentika“.