STANISLOVAS ABROMAVIČIUS                       

TĖVYNĖS ILGESYS

Jonui Aisčiui

Kažkas išbadė rudeniui akis,

O geltonkasei vasarai nukirpo plaukus.

Ir žiemą nuteistą belangėje laikys,

Kad išprotėtų, sausio nesulaukus.

Vėsa užpuolė mirksinčius žiedus,

Upelių tėkmę raukšlės išvagojo…

Gal tai tik kliedesiai, gal to nebus,

Gal dūdele ne ta senatvė groja?

Galulaukėj, tarp raudančių klevų,

Seniai užmigo šulinėlio svirtis,

Bet kvepia žemė ilgesiu Tavu,

Ir norisi gyvent, mylėt ir mirti.

 *  *  *

Kodėl manęs nepalauki,

pilkas gyvenimo sekmadieni?

Skubi lyg mama ant rarotų Marijos garbei

Panedėjo smėlėtu keliuku

į Rumšiškių miestelio bažnyčią.

Juodbruvas, o gal mėlynas,

velkasi iš paskos mano šešėlis,

apeidamas šukes ir bjaurastį,

kuriuos išmėtė ant kelio gyvenimas.

Piktas, piktas, piktas,

sakau sau netyčia įlipęs į balą,

piktas tas mano sekmadienis,

kuris skuba ten, iš kur visi sugrįžta:

vieni – į kasdienybę,

kiti – į atmintį…

*  *  *

Štai ir vėl danguje balti debesys…

Vieni leidžiasi ant stogų,

kiti lenda į kaminus,

dauguma stovi susiglaudę,

lyg pririšti šuneliai prie būdų.

Tarsi laukia, kol pasirodys prašalietis:

sujudės, suplazdės, pradės rėkauti

nesavais balsais, audromis ir perkūnais.

Žmogau, besidairantis į dangų,

argi nežinai, iš kur atsiranda nesantaika?

Nuo dūmų troboje,

neišsakytų žodžių tavo sieloje

ir seno medžio kosulio…

*  *  *

Vasaros nuvyto, rudenys nudžiūvo –

bėga susilenkus užmiršta lemtis.

Plyšusio likimo niekas nesusiuvo,

Išvirkščią jo pusę žmonės pamatys.

Stūgauja prie kelio gluosniu pasivertęs

praeities šešėlis, o kur ji pati?

Bėgtų keleliu dar prie medinių vartų,

Nesvarbu, kad styro jie jau užkalti.

Gal sulauks ji ryto, kur gi šitaip skuba?

Vartai metams bėgant juk nebekamuos…

Apiplyšus baisiai ji užeis į trobą

praeitis šilkinė moters svetimos.

*  * *

Blaškosi po kambarį

anksti ryte

pabudusi

mano atmintis ir sąžinė.

Varto senus albumus,

valo dulkes

nuo mano knygų.

Vakarais seka gatvę,

ginasi nuo atslenkančių minčių,

sukasi pataluose,

negalėdami užmigti.

Gana, sakau joms,

gana blaškytis:

man užtenka žinoti,

kad jūs esat…