Vytautas Kaziela

Lik su manim mylimoji

1

taip krenta vanduo

tiktai kalnuose

tyras kaip krištolas

skambantis

šaltas ir geliantis

jame ištirpo

visas dangus

dangus mano rankose

tavo lūpos

geria iš mano delnų

ir matau

kaip šviesėja veidas

lik su manim mylimoji

meilė pavirto paukščiu

ar girdi kaip jis gieda

2

aš niekada neklausiu

kur tu slapčiomis išeini

tokią naktį

kai nukritę ir sušalę

medžių lapai

lyg vaiduokliai nubėga gatve

ir tik smalsus mėnuo

dirsčioja  iš debesų

bet debesys tarsi suokalbininkai

uždengia jo akis ir veidą

niekas neturi žinoti

nei kur tu eini

nei kodėl sugrįžti mylimoji

***

naktį mane užpusto smėlis

ryte negaliu

atplėšti vokų

koks man skirtumas

kirai tai ar žuvėdros

viskas yra nesvarbu

kai šitaip norisi gerti

troškulys veda

mane prie jūros

kuri jau seniai išdžiūvo

***

besiblaškydamas

įsipainioju į voratinklį

ir mane suima baimė

regiu per sieną

leidžiasi voro šešėlis

namai be langų

ir be durų

mano baimė

neturi akių

nei atgal nei į priekį

nežiūri

***

niekur nebeskubu

esu mirties prieangyje

tai panašu

į laukimo salę

geležinkelio stotyje

arba oro uoste

su daugybe žmonių

kažko ieškančių

ir nerandančių

ir visai nedaug nuobodžiaujančių

atsiveria durys

išeina tai vienas tai kitas

(niekas nesigrūda nebando

greičiau prasiveržti

tie kur išeina

žino kad turi išeiti)

laukti gali tekti ilgai

bet nė  vienas

dėl to nesipyktina