Jaroslav Gadzinskij

Poeto atvaizdas iš Facebooko paskyros

Iš ukrainiečių kalbos vertė Algimantas Litvinas

JAROSLAVAS GADZINSKIS (ukr. Ярослав Гадзінський) – poetas urbanistas ir bardas, gimęs 1983 m. balandžio 30 d. Černihivo srityje. Baigė Nižyno valstybinį Gogolio universitetą ir Kyjivo slavistikos universitetą. Paskelbęs daug eilėraščių Ukrainos literatūrinėje spaudoje, išleidęs poezijos rinkinius „48200“, „Miražžžas“ (Мареwwwо), „Perkasta“ (Перекопане). Čia pateikiami eilėraščiai – iš pastarosios knygos (2023).

Vertėjas

NEATSIMENU

kai anūkai manęs paklaus

bočiau o tu girdėjai kaip švilpdavo raketos

pasakysiu neatsimenu

bočiau na kaipgi taip

o girdėjai kaip burgzdavo Irano dronai šahedai

pasakysiu kad neatsimenu

aaa ok

o galbūt kaip artilerija dunksėdavo?

vėl pasakysiu neatsimenu

sėdėsim prie laužo naktinio tylėdami

žiūrėsim į jį

pamąstęs po pauzės ilgos pasakysiu

neatsimenu nieko tiktai baisiai gražų rudenį

ir artimuosius kurie tapdavo dar artimesni

ir dar romantiškas vakarienes prie žvakių

ir rudeniškos gebenės kruvinus parašus

kaligrafiška rašysena išraitytus

ant pilkų tvorų šalia suniokotų pramonės zonų

       2022 lapkritis

DUOBĖS TAVĘS NEPAMIRŠ

Jauti tu vėsą nuo duobės

greta vaikų aikštelės centriniame parke,

ji tai, kas dabar visados čia po šalta lapų liepsna,

net kai ją užbers,

net kai žvyras susigulės,

net kai prisodins ten dekoratyvinių mėlynai geltonų rožių,

mažas eidavau dauboje iki kitų primirštų duobių pakraščio,

nuo jų dvelkdavo amžina drėgme ir nesuprantama šviežuma,

iš ten agresyviai geldavo dilgėlės,

šios duobės likdavo, tarsi nereginčios akiduobės,

ir apaugdavo neišrankiais paunksmę mėgusiais augalais.

Vaikystėj aš niekad nesidomėjau,

o iš kur duobės turi tiek daug vėsos

net pačią kaitriausią dieną

       2022 spalis

SUŽEISTOS GYVENVIETĖS

Apeini nukritusias vyšnios uogeles, kad tik nesutraiškytum,

šią uogelę pavadinsim Mariupoliu,

o kitai duosim Bučos vardą,

o dar vieną šauksim Černihivu,

o kitą, nuriedėjusią už pakraščio – Chersonu,

o dar vieną – Kremenčuku,

o dar va šita bus Vinycia,

o va ana taps Charkivu.

Kraugeriškų dienų kauliukai klijuosis taip greitai

einant per šilkmedžio paunksmę,

juoda juoda dabar mūsų kely,

o kokios ten gyvenvietės laukuos sušmėžavo?

Tik kontrolės punktai ir randai laukuose.

Toliau atsiremi į rugpjūčio skardžius,

o kur tau, paukštele?

kelio duobių ir įtrūkių saulė skverbias į kiekvieną plyšiuką,

debesys susibūrė už gretimų aukštumėlių,

nelyginant skiltelės atokių snieguotų Krymo kalnų.

       2022 rugpjūtis

BEPROTIŠKI KARO ATRAKCIONAI

Kovo sniegas lyg paskutinis kontrolės punktas,

stichiški vėjai atneša prieš naktį

griuvėsių smarvę, nežinomų cheminių junginių kvapą

ir daug nesuprantamos karo muzikos,

tartum masinių renginių metu atokiai girdėti tik

dreskiantys bosai, žudantys ritmai ir baisios apatinės natos.

šventas paveikslas ant slėptuvės sienos kažką ilgai šnabžda

tamsos veidu neskustu

apie sirenų atšaukimą ir apie dabarties kankinius

kiek mūsų dar tokių šiuose tamsiuos koridoriuos?

kalbančių isteriškai telefonu

su artimaisiais, kurie pasiliko ir neišvažiavo.

o aplinkui gretimuos kvartaluos

kažkodėl įsitaisė ir gruma

baisūs ugniniai velnio ratai,

gyvybės ir mirties centrifugos,

lunaparkai su žudančia šviesa,

neapykantos cirkai

bei propagandos mašinėlės.

dygsta mūsų įniršis jaunas

daigais bulvių, svogūnų, česnakų maišuose

iš priedangų, slėptuvių, pusrūsių ir rūsių

       2022 kovas

– – –