Kristina Poderytė

***

Viskas tragiškai greitai keičiasi

per dešimtąją dalį akimirkos –

lengva apsigaut, supainiot,

nespėji gerai pažint,

sustabdyt –

esi n-tasis sraigtas

greičio orbitoje

įsuktas.

***

Paprastai pasakysiu,

kad suprastum,

panirtum į transą,

sušoktum laukinį šokį.

Nesigėdytum,

nesibaidytum barjerų.

Atsirakintum

mažu rakteliu

ir atvertum duris,

kurios iki šiol buvo

draustos.

***

Tikrovė yra sapnas,

Tįsi medžiaga,

Išspjauta kramtomoji guma

Ant įkaitinto asfalto.

A priori sugeneruota

Iš dirbtinio intelekto klaidų sekos.

Keičia formas, pavidalus,

Išplūsta

Kaip vandeniniai dažai

Ant prasto piešimo lapo.

Viskas neatpažįstama, bet tikra –

Tikrų tikriausias sapnas,

Tįsus ir beformis.

***

Neburnok,

Nemeluok,

Neteisk –

Teisiųjų pilnas pasaulis –

Jie geriau už tave žino

Taisykles,

Tvarką,

Dėsnius.

Dėkok,

Šypsokis,

Dalinkis

Tuo, ką turi

Arba jau seniai

Pametei.

***

Žiūriu į Tavo langus,

Dieve,

bet nieko nematau,

negirdžiu

nė menkiausio krebždesio už jų,

net pelės,

nukniaukusios trupinėlį iš pastalės,

kai puotos įkarštyje

atostogaujantys angelai kirto pyragus –

liejosi vynas

upeliais upeliais –

kraujo upėm sruviom –

sūrus jis kaip nuvalkiota

kasdienybė,

kartus kaip pelynas.

Apipeliję, kerpėti

Tavo langai –

jų neperžvelgti

mirtingojo akiai,

neužgirsti žodžio,

kuris pirmasis buvo

Tvarus.