Arvydas  Genys

ĮKYRUS EKSPROMTAS

Ir baigsis karas kris Ikaras

Virš Skaistės ežero kils garas

Nors nežinau kur tu – krutu

Mėnulio mėlynu ratu

Kažkas vėl iš tankmės iššoks

Ir tas kažkas iššoks kaip šuo

Kai tolsi gal kitu krantu

Kai baigsis karas kris Ikaras

Virš Skaistės ežero kils garas

PANEMUNIS. ŽVELGIANT NUO TILTO

Žybsi pasaulio grožybės žybsi bet  gęsta

Kaktą žymi naujos raukšlelių runos

Vasara jau galop lyg Mergelė kažko išsigąsta

Piliakalnio papėdėj kur riogso

Laimės kelmai ar blauzdas graibstą metūgiai

Kas nepraeina – grimzta į kalbą ar sapną

Štai tas metas brandžiausias o gal

Tik savo širdies vietovėje jausi: jau gęsta

Pasaulio grožybės žiba vai žiba

Lyg regimybės gal iš aukščiau iš tenai

Štai kur atbloškia mus tas likimas

Gal zodiako Mergelė ar Gervė

Tenai kur neša dangaus vandenai

Lyg Nemunėlio srovė žvelgiant nuo tilto

Mielo miestelio kuris tave išaugino

štai tas metas – šitaip lemia žvaigždynas

štai tavo širdies vietovė

                                             ir tai nepraeina 

BORUŽĖ VIRŠ MULEN RUŽO

Ūžė boružė virš Mulen Ružo.

Vaikas ružavas šaukė: štai rožė…

O dadaistai vapėjo ir tapė

Dievo likutį, lietų ir lapę.

Skrudo kaštonai, tiko prie punšo –

Purslai aptaškė Lotreką luošą.

Šildės panelės Dega pievelėj.

Ir garbanotos jų svajos vėlės.

Ūžė boružė virš Mulen Ružo.

Kvaišai bohemai gal dušą ruošė.

Senos peizažai čia pontualūs

Puošė panelių vapsviškas talijas.

Tuluz Lotrekas žybt į kaštoną.

Ir nuriedėjo tarsi nuo laiptų…

Toks grožio žybsnis. Tik nesiklaupk tu –

Šok nuo bohemos į šoną.

SENSTANČIO SODO GENĖJIMAS

Viskam yra savo laikas

Jau pjaunu šaką

Ant kurios pats ir sėdžiu

Vasaros vakarą

Po gaja dar obels laja

Lyg paukštis lizde

Ar skraite motinos vaikas

Viskam yra savo laikas:

Mylėti – kurti – tarnauti

Kas linksta kas lūžta

Tai patikrina trukmės

Nejau ta šaka –

Zodiakinės  mano svarstyklės

Įsižiebę rugsėjo gale

Mėgau tą šaką

Nutolęs ilgėjaus

Vaizduotėj atkurdavau

Žiemą Mieste

Daug vasarų ji mane džiugino

Ta šaka man tarnavo

O jai ( o – ja – jai)

Metas į židinio ugnį

Viskam yra savo laikas

MOTINOS DIENAI

Kadais mama rašė ir tikrino ritmą

Raudono batelio aštriu kulniuku –

Lyg sąrėmiuos skausmo… O sekmą rytą

Eilėraštis gimė, vėliau  – aš… Sunkus

Viltingas likimas mane pasirinko.

Malda – lyg šiltų delnų laiveliu –

Lankau Tave, mama. Jaučiu dosnią ranką.

Kitaip ir man pasirinkti vėlu.

Tau ačiū už rūpesčius, ačiū už viltį.

Linkiu šiltesnės Amžinosios šviesos.

Menu: maža džiaugsmo patyrus, dalintis

Juo troškai. Ar nuoširdžiai pildos visuos

Tykus susitaikymas, ašara, šventas

Tavo troškimas, net stingant dalintis?

RUDENS LYGIADIENIO LINK

Rokiškis langinėm suplasnojo –

Margomis lyg vėlyvi drugiai.

O rugsėjo pabaigos liepsnoj,

Mano vasara, gal pavargai?

Ir draugai man priminė: gegutė

Ne tik Rokiškiui kukavo daug

Metų ir dienų liepyno guotuos.

Dar nežinoma ta žemė, o dangau,

Į kurią keliauju taip viltingai,

Atsisakęs jau iliuzijų paikų.

Kas ištiko – ar  džiaugsmai, ar vingiai –

Nepradingo. Ir toliau keliaut puiku.

Virginijos Genenės nuotrauka