DANUTĖ VASKELAITĖ

Didysis chorų mūšis

Haiku

Šaukia, kaip gali…

Didysis chorų karas!

Virpa bugneliai…

Verčiasi kūliais –

Ir šoka, ir dainuoja –

Pašėlęs mūšis!

Sostinėj kova,

Daina įvairiaspalvė –

Rinkis, pilieti!

Kautynės tęsias,

Daina įvairiažinė –

Balsuokit balsiai!

Kas laimės karą –

Žiniuonė gal gi žino…

Prireiks vežimo –

O kepurėti

Sau kietas galvas laužo –

Čia ne prie laužo…

Dešimt! Devyni…

Pliusuokit, generolai!

Platūs tie bryliai – – –

***

Fortepijonas

tylėdamas laukia –

          Į kokį miestą

baltam keliauti? –

Rubininis Kaunas modernus?

O gal Alytus žalias,

kuris taip būtų be dainų,

kaip miškas be pušų?

Ar Saulės miestas geltonasis?

Ar rožinė daininga

          Marijampolė?

Oranžiniai Kėdainiai,

kaip prisistatė – puikūs dainiai?

Panevėžys

           purpurinis? –

gyrėsi – jų choras superinis!

Ar sostinė

           baltai plasnojanti?

O mėlynasis uostas vėjuose? –

taip pat tikėjosi ir skelbė:

Jūra banguoja,

           Klaipėda dainuoja!

Visi jie išradingi –

žaismingi, spalvingi,

           it paukščiai balsingi…

Visi verti fortepijono!

Dainuoki,

           devynbalse Lietuva!

RATAS

          M.K.Čiurlioniui

Pasukime pasukime

Nežinomybės ratą! –
Teišsilies
Simfonija atūžus
Garsais ir spalvomis,
Ir žodžiais – – –
Nukreipkim
Spindulius Minties
Sonatų toliais – – –
Atverkime akis
Ramybės slėniams – – –
Ir dūmas
Aukuro tekyla,
Ir pienės pūkas
Tegu sklaidos –
Virpėjimo – Tylos
Darna bepradė – – –
Ir grafikos kreivė
Beribė – – –
O žvakės neužpūsk –
Drugeliai plasta –
Tiesa rūsti ir
Paslaptis bedugnė
Visatos vėjuos
R E X –
Tvėrėjo – – –

Atmintis panardina į sapną

Apyblanda.

Palinkusios galvos – ieškoma

su nematytais išminčiais

poeto vienminčiai skirto

                               eilėraščio

tarp daugelio sukauptų raštų,

storų sugulusių rankraščių,

sklaidomų bliksinčių lakštų…

Kažkiek nutolusi

stebiu jų verčiamus lapus,

taip uoliai ieškančiuosius

kažkur pasislėpusios,

mane liečiančios žinios,

tarsi kažką svarbaus jį keistų…

Ar besuras jiems reikalingą…

Mąstau, sapnui nutolstant

ir primenant spalio mėnesį…

ar neužtenka

Tiktai akimirkose skirto įrašo –

Miela mano tylioji

                          Poete,

tikiu, kad giedanti siela

ir yra Poezija

                        Robertas

 – – –

VERŠVAI

Tarp drebulių jaunų ant žilo kalno,

Tarp dobilėlių balzganų,

Siūruojančios aukštos žolės,

Kur vėjas žaidžia dukros plaukuose,

O smilgos glosto kojas,

Norėdamos kažką pasekti –

Susėdę klausomės, kaip žemė kalba,

Ir žvelgiame, kaip supas slėny vandenai,

Pušynai ošia praeitį garbingą…

Kaip snaudžia žalumoj krantai,

Ir, apsigaubusi ūkais,

Lampédžių pušinėlio nugara banguoja…

O atidžiau įsižiūrėję,

Dar rasim užvažiavimo suktus kelius

                                        į aukštą kalvą

Ir griovio apsauginio liekanas tylias,

Žole užklotą, užmigdytą pilies aikštę…

O ežerėlis Lampėdys – bedugnis –

Su užpelkėjusiais galais,

Dar mena seną Neries slėnį,

Lyg laimės pasaga apjuosusį pušyną.

Rūkuos išplaukia kuorai Vyrgalės – – –

Veršvų piliakalnis mums prakalba

Ietigaliais ir titnagu, ir įmoviniais kirviais,

Akmens vainikais,

Plokštinių – griautinių ir degintinių kapų vėsuma – – –

Čia pro užsnūdusią velėną

Veriasi permatomos durys

Į mezolito, neolito laikų žmonių trobas – – –

Sušvinta žalvarinės antkaklės

Ir juostinės apyrankės –

Suspindi žalvario laikų šviesa – – –

Piliakalnio gilioj tyloj

Čia ilsis po kovų žirgai su įkapėm, papuošalais –

Su kamanom, skambučiais, įvijom ir žąslais –

Su žalvarinėm antkaklėm,

                            skardelėmis viršugalviuos –

Žmogaus draugai gerieji – – –

Veršvų piliakalnis, ramybe apsigaubęs…

Lyg vakar čia prisnūdę protėviai –

Alsuoja jų dvasia – – –

                                      Gaivina…

D. Vaskėlaitės paveikslas

MARIENBURGO ŽVILGSNIAI

Žvelgiam į pamatus, žvelgiam į kuorus –

Istorija apsemia mus – nei tas vanduo

Per du šimtus potvynių –

Nei ta istorija, sukama rato,

Vandeniui traukti nuo raudančių plytų,

Kaulais žvėrių – it akmuo sulipdytų – – –

Riteris žvelgia – kryžiuočių magistras,

Krikštyti aisčių čia įsikūręs,

Būrį kryžiuočių pagonims atvedęs – – –

Blyksi jų šarvas, blyksi ir kraujas,

Atneštas iečių ir arkebuzų –

Kraujas senolių – protėvių mūsų,

Kraujas žemaičių, jotvingių, prūsų – – –

Spindi Marijos veidas ant plieno,

Glosto jos žvilgsnis lašą kiekvieną.

Žybsi karaliaus kariuomenės žvilgsniai,

Žalgirio mūšy priešą sutrypę –

Rūsčiai į Malburgo sieną susmigę – – –

Tiltai pakilę, vandenys drumsčias –

Drumsčias kryžiuočių likusios galvos – – –

Stovi kolòna tartum stebuklas

Posėdžių salėj sviediniui lėkus –

Stovi lig šiolei – laiko kryžiuočių

Baimę ir gėdą, ir laiko plėkus.

Niūriai juoduoja kieme vandens ratas,

Lipa kalėjimo sienom vijoklis –

Lipa pažvelgt sanitarijos bokštan – – –

Kraupios čia grotos, šiurpūs čia gyliai –

Kalba upelis su požemiais tyliai – – –

Čia ir Kęstutis patamsy už grotų…

Bet kunigaikštis, kaip lemta, išjoja,

Vartams – durims net trejoms atsidarius –

Užraktams kritus nuo jo geradario – – –

Kilniai magistrui po to „padėkoja“,

Jį į Trakus paviešėti pakviečia – – –

Veriasi durys šimtmetės ir verias –

Vaikštau po gotikos skliautais žvaigždėtais,

Riterių muzika plinta aplinkui –

Priešus – svečius ta pati pasitinka – – –

Žiemos vakaras

Švysteli pilkšva diena,

ir vėl nusėda vakaras…

O balto sausio tyluma,

troboj rusena žagaras – – –

Įlenkę nugarą stogai

nuo sniego lyg suklusę,

šešėlių sienoje ragai

padidinti į tavo pusę – – –

Ar susirinkę jau visi,

baltoj pusny nepasiklydę?

Ir tu, ir tu, ir tu esi…

O lempoje žiedai sužydę…

Pelėdos akys žiburiuoja,

apžvelgia baltą kiemą,

nukreipia žvilgsnį į abuoją –

pasigrožėti kviečia žiema – – –

Ir pasigirsta kranksmas,

lyg kosulys prikimęs…

Pritilęs vaiko verksmas –

dar neseniai užgimęs…

Te neužgęsta vakaras

sidabro vandeniui

                    ir medžiui…

ir sušvytuoja žabaras

ir tau, ir man – visiems…

Žydėjimas

Žydi virš žalumos

iškėlusi galvutę pievoje – – –

Žydi pakelėje

ir virš tamsaus asfalto – – –

Žydi prie išvingiuoto tako

ir prisiglaudusi

prie namo sienos,

prie besižvalgančio

ir laukiančio akmens – – –

Susirenka

saulės pabarstytus

                     spindulėlius –

Papuošia jais galvutę –

Žydėti moka pienė – – –

Po mūšio ties Orša

Bėgo maskvėnai po mūšio…

Krite užtvindė šniokšiančią Kropivną – – –

Čeliadinas nelaisvėje, bojarinai duso pilyse.

Slinko Vilniaus gatvėmis vedami

Maskvos karvedžiai, kunigaikščiai,

didbajoriai, kariai parodomosiose eitynėse – – –

Lietuvą ilgai puldinėję,

antai, gėdos žvilgsniai užtvindė Vilniaus gatves…

Vilniaus katedroje

snaudė nukarusios, pažemintos trofėjinės vėliavos – – –

Pergalė prie Oršos – lietuvių ginklo pergalė –

Didžiojo etmono

Konstantino Ostrogiškio karinis triumfas.