Oleksandr Klymenko

Poeto atvaizdas iš Facebooko paskyros

Iš ukrainiečių kalbos vertė Algimantas Litvinas

OLEKSANDRAS KLYMENKA (ukr. Олександр Клименко) – rašytojas ir literatūros kritikas, muzikantas, gimęs 1970 metais Korostyšive, Žytomyro srityje. Baigė bajano ir dirigavimo klasę Ukrainos nacionalinėje muzikos akademijoje, informatiką Volynės valstybiniame Lesios Ukrainkos universitete. Gyveno ir dirbo Lucko mieste, dabar gyvena Lenkijoje. Daugelio Ukrainos ir tarptautinių avangardinės, džiazo ir šiuolaikinės akademinės muzikos festivalių dalyvis ir laureatas. Prozos ir poezijos knygų autorius, literatūros premijų laureatas.

Čia skelbiami vertimai – iš 2025 m. Lucke išėjusios jo verlibrų knygos „Metaskaidrumas“ (Метапрозорість).

Vertėjas

KODĖL NEATĖJO VIENARAGIAI

Ilgai mąsčiau, kur tarpinė grandis tarp beždžionės ir žmogaus, kol pagaliau supratau: mes ir esam tarpinė grandis.

Konrad Lorenz

Dinozaurai išmirė,

kad vietoj jų

ateitų švytintys vienaragiai.

Vienaragiai neatėjo.

MONOGRAMA

Saulė egzistuoja. Egzistuoja saulės Dievas

ir horizontalūs šešėliai tarp vertikalių pušų.

Ir mes – delikačiame būdvardiškame kūne.

Ir paukščiai – žuvies žvynuose. Ir žuvys – paukščio plunksnose.

Begalė variantų – kartus entropiškas šlakas.

Kai siela išspinduliuoja ikicentriškumą,

tada žmonės, žuvys ir paukščiai – viena monograma, vienas kūnas,

patologoanatomo skalpelio šališkai skrodžiamas,

kad nerastų jame mirusios sielos, –

ir mirusios neranda.

MACIJEVSKIS

Marija į parduotuvę nubėgo cigarečių Oleksandrui*,

kad spėtų prieš nemarumą parūkyt. Geltonai mėlyna tatuiruotė –

ant jos dieviško peties.

________

* Oleksandras Macijevskis – ukrainietis karo belaisvis, maskvėnų okupantų nužudytas 2022-12-30 Bachmuto rajone, Ukrainoje. Kelios sekundės prieš mirtį rūkė stovėdamas duobėje ir pasakė prieš pat šūvius: „Šlovė Ukrainai“. Apie tai tapo žinoma, Internete 2023-03-06 pasirodžius egzekucijos vaizdo įrašui. Macijevskiui pastatyta paminklų, tarp jų vienas Tbilisyje su užrašu ant postamento: „Didvyriams šlovė!“ (Vertėjo pastaba.)

1986 METŲ BALANDŽIO 26

Marija Prymačenko paišo žvėris, panašius sykiu į vienaragius

ir į kolūkio veršiukus, panašius į erškėtrožėm bei dygliakrūmiais apaugusį Černobylį.

Lūžta teptukas, dažai tirštėja ant drobės: mirusieji atsiguls į apšvitintą žemę,

žuvys nuplauks per apšvitintą vandenį.

PAKANKAMAS MINIMUMAS

Buvau čia mažiau nei sekundę, mažai ko išmokau. Namų bibliotekėlė

dar tebėra, bet horizontas – artėjantis traukinys, išvykstantis traukinys.

Tėvai dainuoja kosminę dainą. Klausausi jos netgi tada, kai miegu

ir nemąstau apie laiką: daug žuvų mačiau danguje, suvokiau plaukimo

žvaigždiniù kráuliu pagrindus: niekas nebūtimi neišgąsdins.

MARTINAS IDENAS

Išėjo į denį taip, kaip išeinama iš karsto –

be nardymo prietaisų, su algebrišku sparnu po pažastimi.

Saulė švietė iš ten, į kur jis susiruošė plaukti.

TRAUKINYS ATVYKSTA Į ANTRĄJĮ PERONĄ

Penkta valanda ryto, peronas. Pažįstamas pasakė kažkada:

– Mėgėjai tikisi įkvėpimo, profesionalai traukinio laukia.

Turėjo omeny, kad tas, kuris moka eilėraščius rašyti,

gali tai perone padaryti – iki traukinio atvykimo likus minutei.

– – –