Dovilė Zelčiūtė

***

O godumas turėti

daugiau

štai rankos

jas liesi ir vėl atsitrauksi

nieko daugiau

materialaus kūniško

net Lorkos eilėraštis

o mano kartėli

ruduo pasmėlęs

prikritęs rankų kadais mylimų

tokia dovana

ta viena valanda

visos valandos dienos

su tom degančiom

o mano kartėli

su tom rankom

***

Kryžkelėje abu

o vos per ištiestą ranką

per šuolį

ligi Vėlinių

ar tu mane atlankysi

gal ir aš tave

gal juoksimės prisiminę

kaip norėjom po vieną numirti

nėra po vieną mirties

nėra valandų kurios atskiria

dezinfekuoju tavo rankas

savo ašarom graužia druska

nesislėpk nedrebėk tai tik rūkas

ir Visi Šventieji pritariamai linkčioja

aštuntos valandos varpui

Jie girdi
per dangaus plaštaką siekia

glosto galvą

žinau
jie išlaisvins 

***

Skambink rašyk
man bet kada

dieną ar naktį
kai tik panūsi išgirsti kokį
gyvą balsą
ar gauti nereikalingą
patarimą
iškart atsiliepsiu patarsiu
ir jausiuosi
reikalinga

***

Kristaus kančia

pagaliau išleido šaknis

užaugs mano medis

apsipylęs kraujo žiedais

kaip vaistinėj kur prie pašto

žinau kuo laistysiu ir kuo trešiu

durs vos palietus skaudės

bet tai bus mano medis

andai augino mama

ligi dangaus norėjau

šitos Kančios

man pavyko

***

Galvą guldysi į žemę

saulė vis tiek patekės

Jo valia šviesą lemia

priešaušrio lauki

                  rengies

***

Mirksnį žydėjai

išstatytas pasaulio akims

mano gyvenime

pašauktas

subyrėti į dulkes

buvai?——