Aldona Ruseckaitė

Lašas

Atrodo, kad su žiedlapiu nukrinta laiko lašas,

atrodo,  kad galėtum jį lengvai pagauti,

nes krisdamas į delną net pataiko,

tik jau sugniaužtum, o vėjas plast nebėr nuskrido

nesuskaičiuojama daugybė laiko taip išsibarsto pavasarį,

ant juodos žemės matau tą baltą laiką,

galėčiau dar šiek tiek surinkti, bet tik paliečiu

žiūrėk – jau spindi ašara tarp pirštų,
nežinau ar ašara ta mano…

Būtų gerai sulaukti

rudens, kai krenta lapai dideli ir sunkūs,

jais apsikloti įveikti žiemą sulaukt pavasario,

o tada ir vėl viskas nuo pradžių vėl lašas…

Kraštas

Jeigu atsikeltum ankstyvą rytą labai ankstyvą

išgertum čiobrelių arbatos ir pėsčias išeitum per Lietuvą,

norėtum ją tiesiog pereiti per laukus paskui per miškus

perplauktum upes ir ežerus reiktų turėti valtį

įliptum į apžvalgos bokštus pasidairyti ar dar kraštas toli

dar nematyti – tai ir gerai,  kad Lietuva vis nesibaigia,

virš galvos kaip pasakose prisijungtų palydovų:

iš pradžių bitės drugeliai visokios musės

paskui zylutės strazdai varnėnai pakiltų debesiu

o dar ir varnos kuosos krankliai netgi ereliai,

jie keliautų sykiu nes irgi norėtų pamatyti,

jie visi lietuviai jų tėvynė ar ji turi kraštą?

Paklaidina dangus jis sukasi bekraštis virš galvų,

tačiau vis tiek ieškosim, pradėkime iš naujo

į kitą pusę…

Svajonė

Pūstels pavasario vėjas, ir ims kristi žiedlapiai,

o paskui bus vasara ir ramiai tekės upės,

tada ir ruduo jau blaškys spalvotus lapus,

sušvytruos šiaurės pašvaistė – apakins

snaigė pirmoji nukris ir ištirps man ant skruosto…

Banalu?

Tai kad ne, nes visą laiką trokštu gyventi prie upės,

kuri srovena ir nuneša krintančius žiedlapius,

kur turškiasi vandeny spinduliai tylią vasaros dieną,

kur šėlioja paukščiai, o paskui žiūrėk jie išskrido…

Gyventi prie upės baltam name su veranda,

kai žiemos vėjas daužo į langus, išbėgti į lauką

ištiesti rankas gaudyti sniegą įšokti basai į pusnį,

o upė čiurlens, pakraštėliai po ledo pluta…

Bet vėl plaukia ievų alyvų ir sodų lapeliai,

upės viduriu vanduo plukdo svajonę

kad ji nepaspruktų į krantą.

Nepasirinkau

Aš nieko nepasirinkau: nei vardo

nei žemės tėvynės namų ar sodo

nežinojau, kad nukrisiu į šiaurę,

nepasirinkau žmonių kurie mane sukūrė

nepasirinkau kad netrukus po karo

tada kai miškuose kažkas kovos dar už Tėvynę

kad pakliūsiu į svetimtaučių spąstus…

Tada kai bus bulviakasis ir motina suklups vagoj

ir išvažiuosim nebaigę kasti bulvių ir man taip nesmagu

palikti darbus aš negalėjau pasirinkti…

O gal mieste kur jokių bulvių nei vagų nei lysvių?

Vėliau atėjo žinia – tai Dievas čia mane paskyrė:

ateik užimk gyvenk suprask atmink ir gerbk

ir vaikščiok įsikibusi į motinos sijoną – nebus kitaip

kitaip ir negalėjo būti

ir nesirink – anga nutolti visada bus atvira…

Mergaitė

Mergaitė su balta klostuota suknele su kaspinu kasytėm,

rimta ir susikaupusi veidelis smulkus

barsto gėles Šilavoto bažnyčioj kunigui po kojom…

Galvoju kur ji dabar nueis – nusprendžiu parsivesiu  save namo,

nors ir bijau, ir nedrįstu, ir nežinau, ką man kalbėti…

Manęs ji nepažįsta, stebėjau tik iš tolo, nematė

o dabar eiti kartu nenori – sako

tu man sena ir negraži kodėl turiu su tavimi

aš myliu savo mamą tikiu tik ja

kodėl mane vediesi ir kas esi, man šalta ir duria kojas

mama panešdavo glostė galvelę pynė kaseles, o tu ar bent

supint mokėsi aš nebenoriu su tavim gyventi esi lyg vieniša

lyg ko tau trūksta,

aš dar maža turbūt septynerių tuoj eisiu į mokyklą

pabėgsiu nuo tavęs negrįšiu ieškosiu  tikros savo  mamos,

kai rasiu,

barstysiu žiedlapius po kojomis ji man Šventoji…

Laiko reikalai

Nelįsk į Laiko reikalus jam nepatiks,

gal tik gegutei leista dar pranešti,

bet irgi lyg juokais lyg Laikas žaistų su paukščiais

ir žiedais su ramune kai myli ar nemyli,

jam nepatiks kai žvelgsi per giliai į tolį,

kai dėliosi šimtmetį į priekį…

Net nežinau ar Laikas pasitaria su Viešpačiu Aukščiausiu

kiek skirti tau, kada jau nusibodai, kada esi šešėlis,

nors pats dar nejauti ir Chronas vis dar suka Laiko ratą,

bet pameta skaičiavimus metus ir amžius

ir jo galybė trupa lyg atšylantys ledynai…

Tai ką, žmogeli, esi tik nukryžiuotas vabalėlis,

kai net gegutė bejėgė iškukuot…