Genovaitė Lukšaitė

***

Pavasarį, medžių spalva

Tokia trapi ir estetiška,

Tokia švelniai lyriška

Ir netgi kiek atsargi,

Su bejėgiškumo atspalviu.

Ji lyg trumpalaikis

Medžių sielų švytėjimas,

Pasirodantis žmonėms

Ir nejučia priverčiantis pagalvoti, –

Kaip jiems turbūt yra sunku

Ištverti visus tuos vaizdus

Vykstančius jų akivaizdoje

Dieną ir naktį, visa

Kas tik atsitinka aplink.

Panašiai yra ir žmonėms,

Vaikystėje, jie lygiai taip pat

Yra priversti ištverti

Visą neestetiką, išgyventi ją

Būdami panerti į daugybę

Priešiškų jų sielai vaizdų,

Iki užauga ir gali juos nusimesti

Kaip ne savo, kaip prievarta

Apvilktą odą.

***

Prisiminiau tą aikštę,

Kol joje dar nestovėjo Daukantas,

Tuokart arklys žemyn gatve tempė žmogų

Pasiutusiu greičiu ir tai buvo bene pagrindinis,

Ryškiausias prisiminimas

Tada baisiai baisaus įvykio, o dabar,

Kad ir kaip bebūtų keista, tik paliudijantis,

Kad Daukantas jau tada ten buvo,

Nors dar ir neišreikštas vizualiai,

Tačiau pakankamai juntamas,

Lyg niekur niekada ir nebūtų išėjęs,

Lyg ten tebegyventų.

Jis buvo išsireiškęs pats, pakankamai,

Subtiliai ir tyliai, aiškiai, šalia mūsų visų,

Šalia visos skurdžios sovietinės aplinkos

Ir galbūt, dėl to jo ir visų kitų nematomo,

Dvasinio būvimo šalia,

Daugelis dabar ir prisimena sovietmetį

Kaip kažką laimingo ir šviesaus, –

Nes juk šviesa be šviesos

Tik tada gali kelti tokius prisiminimus

Kai ji sklinda iš gilaus nors ir neregimo,

Bet vis tiek – nesunaikinamo šaltinio,

Šitaip augindama žmonių dvasią,

Kad ir kur jie bebūtų,

Kad ir kokie vaizdiniai

Juos besuptų.

Plona knygutė

Eilėraščių nedaug,

Jie nėra nei blogi,

Nei geri –

Jų nedaug,

Kartais tik kokie

Trisdešimt trys,

Todėl pakanka laiko

Jų įmantriam

Įforminimui

Ir apipavidalinimui,

Todėl visumoje ir lieka

Tik įforminimo estetika.

Nederamos maldos

Mes atpratom juokaut

Kai prisiveisė daug idiotų,

Miltinais maišais

Partrenktų,

Nors kare nekariavusių, bet

Giliai ir skausmingai kontūzytų

Ir ne taip jau blogai,

Kad tekėjo vis tiek

Už jų moterys jaunos ir naivios,

Daug blogiau,

Kad jiems gimdė vaikus.

Nors kas žino, galbūt,

Viskas vien tik į gerą,

Tereikia tikėtis, bet…

Juk sako, – jei mergaitės,

Jos dažniausiai būna į tėvus,

Na, o jei tik berniukai,

Tai tikriausiai prieš karą.

Tad belieka tik melst,

Kad po lygiai visų

Ir visi – į kaimynus.