Dausų šeimos premijos laureatė Nijolė Marytė Šerniūtė: „Maniau, kad tai bus trumpa meilės istorija“

Balandžio 23 d. Lietuvos rašytojų sąjungoje įteikta jau antroji Dausų šeimos lietuvių literatūros premija. Premija už originalią grožinės literatūros knygą, parašytą lietuvių kalba, skirta išeivijos rašytojai Nijolei Marytei Šerniūtei. Ji apdovanota už romaną „Vilkų Kampo Eliza“ („Slinktys“, 2023), pasakojanti apie XIX a. Mažąją Lietuvą ir tragiškus Vilkų šeimos likimus. Gražus sutapimas, kad lygiagrečiai su premijos įteikimu skaitytojus pasiekė antroji planuojamos trilogijos dalis – romanas „Julijonas Vilkas“ („Slinktys“, 2025). Čia dėmesys sutelkiamas į XX a., naujai aktualizuojamos okupacijos, pasipriešinimo, vertybių pasirinkimo temos. Julijonas Vilkas – pirmojo romano veikėjų Elžbietos ir Vincento provaikaitis, susiduriantis su negailestingomis, tačiau asmenybę auginančiomis, brandinančiomis patirtimis. Su Nijole Maryte Šerniūte kalbamės apie abi knygas ir kūrybą plačiąja prasme.

Kalbino Rasa Milerytė.

Nijole, iki 2023 m., kai pasirodė jūsų debiutinis romanas „Vilkų Kampo Eliza“, buvote parašiusi tris eilėraščių knygas ir, kiek žinau, laikėte save labiau poete nei prozininke. Kas paskatino poeziją trumpam stumtelti į šalį ir imtis rašyti romaną?

Ir dabar tebesakau, kad esu poetė. Net prozoje tokia esu. Poezijos negaliu nustumti į šalį: kai mūza blyksteli, viską metu ir skubu užrašyti. Kartais net atsisėdusi prie stalo rašyti romaną ne dėlioju įvykius, kurie jau susiklostė galvoje, o parašau eilėraštį, nes kažkas staiga mane sujaudino, kažkoks prisiminimas išspaudė ašarą ar gražus sakinys neapleidžia minties. Net ir dabar, rašydama trečiąjį romaną, į elektroninį sąsiuvinį jau suguldžiau virš dvidešimt eilėraščių. Svajoju apie rinktinę, kur sudėčiau man svarbiausius poetinius išgyvenimus. Sakau „išgyvenimus“, nes tai yra tiesa. „Ką mylėjau, / apie tą kalbėjau. / Ką galvojau, / tą ir užrašiau.“ Po trečiojo romano ir norėčiau imtis šito darbo.

„Vilkų Kampo Elizos“ atsiradimo istorija labai įdomi – bažnytinėse knygose radote kelis vardus, kurie sužadino jūsų vaizduotę. Kuo taip suintrigavo Elsės Ožkartatės ir Vincento Vilko pavardės?

Niekada, net ir slapčiausiose svajonėse, neplanavau rašyti romano. Po archyvus rausiausi dėl pačios savęs, nes kaip ir daugeliui žmonių buvo įdomu patyrinėti, kas esu, iš kur atsiradau, kas buvo prieš mane. Susikaupė tiek medžiagos, susikrovė tiek užrašų, vardų, datų, kad parašiusi savo „Nebaigtą sagą“, nebegalėjau sustoti. Per daug jau pasiliko neužrašyta, dar neatspėti tikrai gyvenusių žmonių likimai nedavė ramybės, paprasti jų gyvenimo faktai, suguldyti storose nugeltusiose knygose, kėlėsi iš mirusių ir jaudino, ir skaudino, ir žadino vaizduotę.

Elsę Ožkartatę radau Verdainės evangelikų bažnyčios krikštų knygoje, kur ieškojau savo giminės pavardžių. Tada mane suintrigavo ne ji, o pulkas žmonių, kurie atvežė ją pakrikštyti. Šiaip jau būna paminėti tik tėvai ir kūmos, o prie Elsės pavardės – visas sąrašas moterų ir vyrų, tarp kurių ir vienas, kuris rūpėjo man. Pagalvojusi, kad Ožkarčiai turėjo pasiturimą gyvenimą, mėginau Elsę užmiršti, nes ne jos tada ieškojau, bet Elsė taip įsisegė man į vaizduotę, kad nebegalėjau išmesti iš galvos. Prie jos grįžau ir grįžau. Vilko prototipo pavardė taip pat puikavosi Verdainės krikštų knygoje, ir ne viename puslapyje. Paskui jo pavardę vėl pastebėjau Švėkšnos katalikų bažnyčios mirties registruose.

Ar ilgai rašėte šią knygą?

Faktų ieškojau ilgai, gal porą dešimčių metų, o parašiau vienu ypu, per pusmetį. Iš pradžių maniau, kad tai bus trumpa Elsės Ožkartatės ir Anskio Pėterio meilės istorija, o paskui, man pačiai visai nesitikint, atsirado kita siužetinė linija. Kaip sakoma, apetitas ateina bevalgant, taip ir man atsitiko. Tada daviau fantazijai valią ir apie Elsės istoriją ėmė raitytis kitos siužetinės linijos, nauji žmonės sukosi aplinkui, ir visi tikri, tikrai gyvenę tada, tuo pačiu laiku, giminiškai susiję su Else. Nė nepajutau, kaip trumpas apsakymas ėmė virsti apysaka, o paskui ir romanu.

Nors knygą įkvėpė realios asmenybės, tai ne istorinis romanas, o fikcija. Visgi romane daug vaizduojamojo laiko, XIX a. pirmosios pusės, realijų – ir istorinės aplinkybės, ir sodri Mažosios Lietuvos gyventojų kalba (daugelio knygoje vartojamų žodžių reikšmių šiandien ne vienas jau nežino). Galėjote nueiti kur kas lengvesniu keliu – parašyti lengvo turinio plačiajai skaitytojų masei skirtą romaną. Tačiau rinkotės ne paviršių, o gelmę. Kas skatino domėtis to meto žmonių gyvenimais, istoriniu fonu ir visa tai sudėti į knygą?

Iš pradžių buvo „Nebaigta saga“ – asmeninė knyga, skirta ne skaitytojams, o tik mano šeimai. Paskui, kai pasirodė Elsė ir jos istorija, kuri jau prašėsi į žmones, reikėjo daugiau atsakomybės rašant kiekvieną pastraipą, kurioje jau vystėsi veiksmas ar buvo vaizduojamas koks gyvenimo faktas. Tada ir pravertė fotografijos iš muziejų, ypač Šilutės, Ievos Simonaitytės kūryba, dešimtys straipsnių straipsnelių internete, enciklopedijos, istorijos vadovėliai, tautosaka, net to laikmečio užsienio literatūra. Iš jų formavosi XIX a. vaizdas. Gerai pastebėjote sakydama „istorinis fonas“. Nerašiau istorinio romano, tai žmonių likimo romanas, bet istorija paprastą žmogų engė, blaškė ir kankino, ir aš bijojau nukrypti nuo istorinės tikrovės, todėl reikėjo ją pažinti kaip galima giliau. Be to, kai ilgai ir įtemptai galvoji, atsimeni tai, ko, atrodo, niekada nežinojai. Paradoksas, bet taip man atsitiko. Autentiška kalba? Ji ir yra autentiška. Mano šeimoje taip kalbėjome, nereikėjo žodžių ieškoti ir rankioti iš visokių šaltinių. Tai kalba mano tėvų, o jų tėvai ir protėviai visada gyveno tose žemėse, kur sėslios skalvių genties šaknys šimtmečius laikė juos pririštus prie vienos vietos. Kartais sunku pasakyti, dėl ko myli. Tiesiog myli, ir viskas. Nieko čia nepakeisi. Būtent meilė mane skatino ir domėtis tais žmonėmis, ir apie juos kalbėti.

„Vilkų Kampo Eliza“ – itin solidus debiutas. Knygą puikiai įvertino ne tik skaitytojai (jau išleistas ne vienas pakartotinis tiražas), bet ir literatūros profesionalai. Kūrinys apdovanotas Ievos Simonaitytės, Fridricho Bajoraičio literatūrinėmis premijomis, o ką tik jums įteikta Dausų šeimos premija. Ar rašydama galvojote apie tokią sėkmę? Ką jums reiškia toks palankus knygos priėmimas?

Ne, tokios sėkmės nesitikėjau. Visai jokių atsiliepimų nesitikėjau išgirsti, romano nerašiau ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva šimtmečiui. Tiesiog parašiau iš meilės ir dėkingumo praeičiai, kurioje gerumas ir paprasto žmogaus stiprybė mums padovanojo gyvenimą, gebėjimus ir galias, pernešė mūsų sielas per visas kruvinas laikmečių sankirtas, išsaugojo mus savyje. Patys išgyveno ir iškentėjo nenužmoginti, nenugarmėję į beviltiškumo ir girtuokliavimo bedugnę, išdidžiai kalbėjo savo kalba, prie virtuvės stalo iš maldyno mokino savo vaikus skaitymo ir rašto, paskui, rizikuodami gyvybe, nešė į Lietuvą knygas. Kur, sakykite, yra kita tokia tauta?..

Palankus knygos priėmimas man už bet kokį pinigą brangiau. Pamačiau, kad yra šimtai žmonių mano žemėje, kurie galvoja apie tai, ką ir aš galvoju, gerbia, ką gerbiu aš, kuriems rūpi ir skauda, kas skauda man. Begalinis dėkingumas užvaldo širdį, kai matau, kiek vilties yra ateityje ir kaip esame pasiilgę kilnumo ir taurumo bendravime, šeimos santarvės, meilės skaistumo. Už žodį, o ypač gerą žodį, nieko didingesnio žmonija dar nėra išradusi. Tapti Ievos Simonaitytės ir Fridricho Bajoraičio premijų laureate man didelė garbė, juolab kai žinau, kad senųjų lietuvininkų šišioniškių nei Klaipėdoje, nei Šilutėje beveik nebėra, ir šie du apdovanojimai yra dalis pagarbos toje žemėje gyvenusiems ir iš jos išėjusiems. Man pačiai romanas „Vilkų Kampo Eliza“, kurį vadinu meilės laišku praeičiai, įgauna daug platesnę ir gilesnę prasmę dabar, kai knygą pastebėjo, perskaitė ir įvertino garbinga Dausų šeimos premijos vertinimo komisija. Gerai, kad parašiau, nes to, matyt, reikėjo ne tik genčiai, kuri išnyko, bet ir kartoms, kurios išaugo ant jos pamatų.

„Vilkų Kampo Eliza“ – trilogijos dalis. Skaitytojus neseniai pasiekė ir antrasis romanas – „Julijonas Vilkas“. Ar rašydama apie Elsę Ožkartatę jau planavote trilogiją?

Neplanavau. Mintį davė Virginija Paplauskienė (Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja), bet tada tai dar atrodė neįmanoma, nes mano Elsė mirė, ką begalėtum apie tai pasakyti… Tačiau Virginija užvedė mano fantazijos mechanizmą ir ėmiau ieškoti romane vietos, kuri būtų tarsi sankiba su nauja istorija. Radau, o taip Virginijos užvesta jau nebegalėjau sustoti. Pabaigiau „Julijoną Vilką“ ir tik tada supratau, kad jau rašau trečią tos pačios giminės romaną.

Antrajame romane rašote apie XX a. pirmąją pusę. Kuo jus domina šis istorinis etapas? Kaip rašėte šią knygą – leidote vaizduotei ramiai tekėti ar rinkote informaciją apie vaizduojamą laikmetį?

Kuriant antrąjį romaną, senoji sukaupta medžiaga jau nebepadėjo. Prireikė daug skaityti, perprasti, raustis po kitų žmonių atsiminimus, o paskui dar ir atsiminti pačiai. Laimė, nuo pirmo puslapio turėjau prieš save pagrindinio personažo paveikslą. Apie tą žmogų, tikrą Elsės provaikaitį, ir sukasi visi romano įvykiai ir veikėjai. Šiame romane apie Vilką gal mažiau reikėjo vaizduotės, o daugiau tikro žinojimo, nes pažinau Julijono Vilko prototipą, jo istorija gal kam ir buvo paslaptis, nes Julijonas ja nė su kuo nesidalino, saugodamas artimuosius nuo nemalonumų. Bet man pavyko atitraukti uždangą nuo jo praeities, o nutylėjimo spragas užtaisyti loginėmis nuojautomis.

Įdomu, kad užsiminėte apie Julijono Vilko prototipą. Galbūt galite papasakoti apie šį žmogų? Personažo patirtys sudėtingos, skausmingos, vadinasi, realaus asmens irgi. Įsivaizduoju, kad apie tokius dalykus kalbėti sunku. Kaip pavyko jį prakalbinti?
Tikrasis Julijonas Vilkas jau seniai miręs. Mirties dieną jam buvo 96-eri. Jis išgyveno visą XX a., niekada nesiskundė ir nieko neskundė. Visa, kas knygoje parašyta, jam atsitiko tikrame gyvenime, tik kuomet frontas ėjo per Tauragę, žuvo ne trys, bet du vaikai, trečias mirė tuojau po karo. Jokių savo gyvenimo detalių man nepapasakojo, jei ką nugirdau, tai iš jo žmonos, jo seserų. Gaila, kad jo aš neprakalbinau, bet juk tokie likimai buvo daugelio žmonių, ne tik vieno kurio. Kiek nekaltų žmonių nužudyta, išvežta, kalėjimuose nukankinta! Nesuskaičiuosi.
Ar jis žinojo, kad ši istorija nuguls į knygą?

Julijono Vilko prototipas išdidžiai nugyveno gyvenimą, bet buvo kuklus žmogus, už nieką nebūtų pagalvojęs, kad kas nors ims ir apsakys jo vargus, meilę ir skausmus. Juk jo gyvenimas buvo sutryptas ir sumaitotas, nejau galėjo jis pagalvoti, kad kas nors atsisuks į jį su meile?

Tarp dviejų romanų išleidote eilėraščių knygą „Žiūrėjimas į jonvabalį“, kurioje rašote, kad ji skirta tiems, kurie nestudijavo literatūros, nežino apie naujosios poezijos sudėtingumą. O kokiems skaitytojams skirti abu romanai?

Kai rašiau, apie skaitytojus nepagalvojau. Paskui mačiau, kad į visų mano knygų pristatymus ateina „baltos galvos“. Taigi, natūraliai priėmiau mintį, kad rašau vyresnio amžiaus skaitytojui. Ir buvau dėl to patenkinta, nes tos baltos galvos yra mano bendramintės. Pajutau bendrumo laimę ir senatvės grožį. O kai sulaukiau gerokai jaunesnių už mane žmonių atsiliepimų, kitas jausmas – vilties dėl ateities – džiaugsmingai teikė naujų minčių, naujai įkvėpė mano rašytojiškas galias. Tad „Žiūrėjimas į jonvabalį“ visas yra orientuotas į jaunąjį skaitytoją. O kai gerai pagalvoji, juk kiekviena knyga turi savo skaitytoją, kiekvienas skaitytojas pagaliau ateina į tavo amžių ir priima tave kaip save. Argi tai ne pats galingiausias pinigas, užmokantis už darbą? Štai šitą pinigą ir gali nusinešti su savimi Ten.

Įdomu pasikalbėti ne tik apie konkrečias knygas, bet plačiau – apie jūsų kelią į literatūros pasaulį. Koks jis buvo kaip skaitytojai (pavyzdžiui, kokias knygas skaitėte vaikystėje, paauglystėje, kokias skaitote dabar) ir koks – kaip rašytojai (t. y. kas apskritai paskatino imtis literatūrinės kūrybos)?

Kai tik išmokau skaityti, skaičiau viską: knygas, maldaknyges, vadovėlius, žurnalus, jei pasitaikė laikraštis, skaičiau ir tą. Raidė ant popieriaus – magija, kuriai neatsispirsi. Jau trečioje klasėje perskaičiau Gi de Mopasano „Vieno gyvenimo istoriją“. Kur tai matyta? Kur žiūrėjo mano tėvai? Žiulis Vernas, Main Ridas, Balzakas, Kuperis, Markas Tvenas, Tolstojus, Dreizeris, Servantesas, ką jau kalbėti apie Brontes ir Voinič, kurias po kelis kartus iš eilės ryte surijau. Be jokios sistemos, jokios klasifikacijos, jei buvo bibliotekoje, tai ir skaičiau. Kai mąstau apie save, tai kitaip savęs neprisimenu, – tik skaitau arba galvoju, ką perskaičiau. Turėjau tokią priklausomybę. Todėl suprantu dabartinį jaunuolį, kuris negali savo nosies iš telefono ištraukti: jis yra pririštas. Juk ir aš buvau pririšta. Jei tada būtų buvę telefonai, gal ir aš akių nuo jų neatitraukusi būčiau. Laimei, buvo knygos. Jos ir įspraudė plunksną į mano pirštus. O kas mane užaugino? E. Hemingvėjus. Ir žmogiškąja, ir literatūrine prasme. Didelių ambicijų dėl savo kūrybos nepuoselėjau ir iki 2015 m. nesistengiau jos kam rodyti. Poezija, kurią skaičiau ir kurią pati kūriau, man buvo savotiška bažnyčia, bendravimas ne su konkrečiu skaitytoju, o daugiau su Dievu ir pačia savimi. Bet per ilgą gyvenimą tiek manyje susikaupė, kad nori nenori kaip pavirtęs ąsotis išsiliejau taip plačiai, kad mane pamatė.

Man regis, įtaką tam, ką ir kaip rašote, turi ir jūsų vaikystė Šilutėje. Papasakokite apie ją.

Mano gyvenimas prasidėjo Tauragės rajone, kur laikinai buvo persikėlę mano tėvai. Nepriteklių ir vargo neatsimenu, tada per maža buvau. Tik gerai atsimenu pilną saulės užtemimą ir keletą smulkių, bet vaikui svarbių dalykų. Paskui tėvai grįžo į savo gimtąsias vietas. Rusnėje nuo 1955 m. vargas ir badas paliko gilius pėdsakus atmintyje. Gerai, kad neturėjau apetito, tai badas mažiau vargino mane nei seseris ir brolius. Man mažiau nei kitiems rūpėjo ir skurdas, nes jau mokėjau skaityti, o raudonosios (čia spalva, ne ideologija) mokyklos palėpėje karaliavo bibliotekininkė Blažienė. Ją pažinojau geriau nei savo mamą. Knygos – Dieve tu mano! Nuo 1963-iųjų gyvenome Mantvydų kaime, ėjau į Saugų vidurinę mokyklą. Nors jau paūgėjusi, bet nieko daugiau neturėjau, tik skaitymą, ir buvau laiminga. Kad koks nors brangus mokytojas būtų formavęs mano literatūrinius sugebėjimus – ne, tokio neturėjau. Geri buvo žmonės mano mokytojai ir jiems visi mes vienodai rūpėjome.

Esate išeivė, daugelį metų gyvenate ne Lietuvoje. Bet, kaip suprantu iš knygų, širdis vis traukia į gimtinę?

Eilėraščiais pasakiau viską. Tėvynė, kalba, vaikas, paukštis, gerumas, – apie ką berašyčiau, vis apie save, vis apie save: ilgesys, meilė, laikas, filosofinės, kartais net didaktinės nuostatos, – visos iš mano sielos. Poetinė autobiografija. Bet nė žodžio apie Ameriką. Grįžtu kasmet, kartais po du kartus. Skaudi tema.

Ko gero, apie trečiąją romanų trilogijos dalį kalbėti dar anksti – dabar reikia suteikti erdvę Julijono Vilko gyvenimui tarp skaitytojų. O vis dėlto smalsu – ar rašymas vyksta sklandžiai?

Jau esu prie romano pabaigos. Du patys svarbiausi skyriai liko, dar trečias braunasi į mintį, ir noriu jiems paskirti visą savo dėmesį. Gal pabaigą rašysiu naktimis, kad niekas galvos nekvaršintų. Bet apie jį dabar nereikia, tik išsiduosiu, kad tai jau yra visai kitokia knyga. Ar man patinka, ar nepatinka, tokia ji rezgasi ir mezgasi. Ne mano valioje pakreipti kita kokia linkme.

Šiuo metu rašytoja Nijolė Marytė Šerniūtė vieši Lietuvoje ir yra suplanavusi kelis knygų „Vilkų Kampo Eliza“ bei „Julijonas Vilkas“ pristatymus:

Balandžio 28 d. 18 val. Vilniuje, Rašytojų klube;

Gegužės 6 d. 18 val. Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje;

Gegužės 13 d. 17 val. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje;

Gegužės 28 d. 17.30 val. Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.